Trečiadienio vakarą panevėžietis Kristupas Šleiva po aštuonerių metų pertraukos tapo pirmuoju imtynininku, iškovojusiu medalį Europos vyrų čempionate.
Kovoje dėl bronzos Romoje (Italija) K. Šleiva rezultatu 4:2 nugalėjo baltarusį Aliaksandrą Liavončyką ir prisijungė prie karjeras baigusių elitinių mūsų šalies imtynininkų, savo karjerose džiuginusių medaliais aukščiausioje scenoje.
Lietuvio pasirodymas Senojo žemyno pirmenybėse prasidėjo nuo dvikovos aštuntfinalyje su norvegu Mortenu Thoresenu. K. Šleiva nusileido oponentui (3:4), kuris vėliau tapo čempionu, bei buvo priverstas varžytis paguodos turnyre dėl bronzos.
Antroje dvikovoje mūsų šalies atstovas dėjo tvirtus pamatus medaliui – taškais 10:0 buvo patiestas turkas Enesas Basaras. Kovoje dėl bronzinio medalio krito ir A. Liavončykas.
Ketvirtadienio popietę gausaus žurnalistų būrio Vilniaus oro uoste sutiktas K. Šleiva džiaugėsi bronziniu apdovanojimu ir kalbėjo apie ateities planus.
„Tai buvo labai didelis siurprizas. Kiekvieną dieną tikiesi, kad kažkas įvyks ir vieną diena tai įvyko. Dar negaliu suvokti, kad iškovojau medalį Europos suaugusiųjų čempionate“, – teigė K. Šleiva.
– Kuri kova buvo pati jums pačiam pati svarbiausia? Ar tai paskutinė kova su baltarusiu?
– Kai atėjo rytas, laimėjau prieš pajėgų Turkijos atstovą. Pavyko pasirodyti puikiai ir įgavau didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Kova su baltarusiu, aišku, buvo sunki, bet jaučiau didžiulį norą laimėti. Nebuvo minties, kad pralaimėsiu. Norėjau atiduoti viską, ką galiu.
– Kaip klostėsi paskutinė kova? Kaip dabar viskas atrodo, kai suprantate, kad medalis buvo pasiektas ir per kraują?
– Kovojome kaip ir visada. Būna, kad gauni smūgį į nosį. Nieko tokio. Bėga kraujas – nieko tokio. Tai – mūsų kasdienybė.
– Labai galingai sušukote po laimėtos kovos. Tikriausiai buvo daug susikaupusių emocijų po visų ankstesnių startų ir patirtų pralaimėjimų?
– Iššaukiau viską, ką sukaupiau per 6 metus. Net nežinau, kiek sekundžių šaukiau. Prieš kovą galvojau, kaip bandysiu parodyti savo triumfą. Net nežinojau, ką jausiu, kai laimėsiu. Tos kelios sekundės ir viską parodė.
– Kas tuo metu sukosi jūsų galvoje?
– Mintyse niekas nesisuko. Tiesiog laimėjau kovą ir nieko nebegalvojau. Tai buvo lyg instinktas. Tokia jo išraiška.
– Minėjote, kad lemiamų kovų dieną jautėte didžiulį pasitikėjimą savimi. Kas dar padėjo iškovoti bronzos medalį?
– Be abejo, treneriai labai motyvavo ir palaikė. Į dieną padariau net du labai gerus apšilimus. Manau, kad treneris Ruslanas Vartanovas gerai nuteikė mane ir prieš pirmą, ir prieš antrą kovą. Pasitikėjimas buvo labai geras ir, pakalbėjus su treneriu, neliko nieko kita kaip tik laimėti.
– Tas pasitikėjimas savimi matėsi ir iš jūsų bendravo su teisėjais. Paprašėte jų peržiūrėti epizodą ir buvote teisus. Ar tai dažnai pasitaiko?
– Kai pasinaudoji „challenge`o“ galimybe ne visada teisėjas nusprendžia tavo naudai. Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi išlikti ramesniu. Tokiose situacijose tau labiau padeda teisėjai.
– Paprastai jums gana sunkiai sekasi mesti svorį. Kaip sekėsi šįkart?
– Kaip ir sakote: svoris – mano priešas. Visgi turiu ne vienerius metus svorio metimo patirties, tad nebėra, kur dėtis. Visi meta svorio, visi kankinasi. Nieko nepadarysi. Jeigu nori laimėti, turi mesti svorį.
– Apie ką dabar svajojate? Ko norėtumėte užkąsti?
– Nežinau net. Dabar labai daug emocijų, net nesinori valgyti. Esu labai geros nuotaikos. Už mėnesio vyks atrankiniai turnyrai, tad negalima per daug piktnaudžiauti.
– Kaip klostysis jūsų minėtas olimpinių žaidynių atrankos turnyras? Prieš jį tikriausiai būsite labiau motyvuotas?
– Taip, įgavau didesnio pasitikėjimo savo jėgomis. Supratau, kad su visais galiu kovoti lygiai. Pirmą kovą su būsimu čempionu iš Norvegijos sukovojau rezultatu 3:4. Galėjau net ir laimėti. Tai įrodo, kad galėjau būti ir Europos čempionas. Tiesiog važiuosiu į atrankos turnyrus ir atiduosi viską, ką galiu.
– Ar kam nors norėtumėte dedikuoti šį medalį? Kam esate labiausiai dėkingas?
– Labiausiai esu dėkingas visiems treneriams. Esu labai dėkingas treneriui Vladimirui Audickui, be kurio nebūčiau čia. Esu dėkingas savo komandos draugams, kurie palaikė ir padėjo morališkai. Atrodo, kad tai individuali sporto šaka, bet joje labai svarbus palaikymas, be kurio gali palūžti.