Nuo ankstyvų 1980-ųjų pasaulis labai stipriai pasikeitė. Štai virš Pietinio polio sparčiai didėjo ozono skylė, o šiaurėje – buvo ledas.
Taip, žinome, kad Arktyje vis dar yra ledo, tačiau ištisus metus ten aptinkamo ledo kiekis yra perpus mažesnis nei buvo įprasta, ir situacija negerėja.
Iš tiesų, remiantis neseniai žurnale „Earth’s Future“ paskelbtu tyrimu, jei pasaulio anglies dvideginio emisijos ir toliau tęsis dabartine trajektorija, blogiausio scenarijaus atveju Arkties vasaros ledo galas gali įvykti iki 2100 metų, kas savo ruožtu reikštų pražūtį baltiesiems lokiams, ruoniams ir kitiems Arkties gyvūnams, kuriems šis regionas yra namai.
„Deja, bet tai yra milžiniškas eksperimentas, kurį mes vykdome,“ – perspėjo tyrimo bendraautorius Robert Newton. „Jei išnyks visus metus egzistuojantis ledas, tuomet žlugs ištisos nuo ledo priklausomos ekosistemos ir prasidės kažkas naujo.“
Tyrime dėmesys buvo koncentruotas į tai, ką autoriai vadina „Paskutine ledo teritorija“, nes būtent ten šiuo metu ir esame – teritorijoje, kuri apima daugiau nei 1 milijono kvadratinių kilometrų regioną, Kanados ir Grenlandijos šiaurėje, rašo iflscience.com.
Šiame regione ledas gali pasiekti 10 metrų storį ir gali laikytis ištisus metus. Tiesą sakant Tuvaijuittuq 320 000 kvadratinių kilometrų saugoma jūrinė teritorija, sudaranti vidurinį trečdalį „Paskutinės ledo teritorijos“, pažodžiui išvertus reiškia „vietą, kur ledas niekada neištirpsta“. Tačiau iki amžiaus vidurio, taip greičiausiai jau nebebus: nes jei ir sumažintume pasaulines anglies dioksido emisijas, kaip numatyta pagal Paryžiaus susitarimą, vasaros jūros ledas bus „plonesnis, jaunesnis ir mobilesnis“, aiškinama tyrime.
Nors gali būti, kad pagal šį jau optimistinį scenarijų ledas galėtų išgyventi ištisus metus, tačiau jis būtų plonas ir išskaidytas atviro vandens.
Pagal šį, geriausio atvejo, scenarijų, įmanoma, kad dalis poliarinių ekosistemų galėtų išgyventi tokiose prieglobsčio vietose, kaip Tuvaijuittuq. Tačiau jei anglies dvideginio emisijos kils dabartiniais tempais, nuo ledo priklausomos ekologijos neišgyvens.
„Turtingos titnagdumblių bendruomenės neturės laiko susiformuoti; ruoniai negalės susikurti guolių… šiauriniai lokiai neturės pakankamų jūrinių maisto šaltinių,“ – rašo autoriai. „Tai reiškia, kad norint išsaugoti nykstančią ledo ekologiją, kartu su žmonių pragyvenimo šaltiniais ir su jais kartu išsivysčiusiomis kultūromis, tai reikalauja ir vietos išsaugojimo, ir sisteminių, pasaulinių veiksmų“.
Deja, pasaulinių veiksmų Arkties išsaugojimo srityje skatinimas pasirodė esanti sudėtinga užduotis.
Taip iš dalies yra dėl to, kad Arktyje slypi šimtų milijardų dolerių vertės netaurieji ir taurieji metalai, deimantai, anglis, nafta ir dujos, kurie visi glūdi po ledu.
Nors Nunavuto įstatymų leidybos asamblėja ir Oikiqtani inuitų asociacija stipriai rėmė Tuvaijuittuq apsaugojimą, tačiau besiribojančios Arkties teritorijos pirmenybę teikė išteklių gavybai, o ne laukinei gamtai ir aplinkos apsaugai.
„Visi regioniniai valdymo režimai turės reaguoti į pasauliniu mastu nustatytas sąlygas, nes ledo praradimą galiausiai lemia šiltnamio efektą sukeliančios dujos, išskiriamos žemesnėse platumose,“ – aiškino autoriai. „Kol Arkties gyventojai ir jų nacionalinės vyriausybės gali apsaugoti buveinių kokybę, kaip jie jau kurį laiką darė Tuvaijuittuq, tačiau ilguoju laikotarpiu, jie negali apsaugoti vietinių jūros ledo ekologijų, nebent pokyčiai būtų įgyvendinami tolimųjų veikėjų visame pasaulyje.“
Taigi, ar egzistuoja bent koks šviesos spindulys? Ko gero, nedidelis – yra tikimybė, kad Arktis sugrįš į ankstesnę būseną.
Nors negalime sustabdyti ledo retėjimo, galime pakankamai sumažinti anglies dvideginio emisijas, kad jis visiškai neišnyktų. O jei jam pakankamai ilgai pavyktų išsilaikyti, temperatūra vėl nukristų ir šis nykstantis ledas galėtų pradėti atauginėti.
„Arkties jūros ledas greitai reaguoja į globalias jėgas ir atsigautų per kelis metus, jei atmosferinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų sudėtis, grįžtų į istorines normas,“ – rašoma tyrime.