Panevėžio rajone prisimenami karaimų praminti takai. Užpraėjusį penktadienį Naujamiestyje buvo pristatyta nauja turistinė-edukacinė programa „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“. Renginių studijos „Švenčių kalvė“ vadovės Vilijos Petkūnienės, UAB „Sodybėlė“ direktorės Gitanos Zaviežienės ir kelionių agentės Daivos Tankūnaitės iniciatyva naujoji programa aprėps ne tik Lietuvai draugingos tautos virtuvės pažinimą, bet ir pasiūlys galimybę aplankyti su ja susijusias vietas Panevėžio apylinkėse.
„Ar žinojote, kad ant Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios sienos yra saulės laikrodis? Kad senosios Panevėžio kapinės puošiasi įspūdingais vartais, kurių grožį įstabiai atskleidžia fotografijos? Arba, kad Naujamiesčio pašonėje, miško paunksmėje, ant kalniuko tyli karaimų kapinės? – ekskursinės dalies pristatymą pradeda gidė ekspertė D. Tankūnaitė. – Kitados karaimų čia būta gausiai.“
Vytauto laikus menanti istorija
Istorikas Petras Juknevičius pasakoja, kad karaimai gyveno Naujamiestyje, Saločiuose, Biržuose, Pasvalyje.
„Turiu net ir žemėlapį, kuriame matyti, kad daugiausia karaimai apgyvendinti buvo ten, kur žemes valdė Radvilos, – tikina istorinius rašytinius šaltinius išnagrinėjęs P. Juknevičius. – Sunku būtų vienareikšmiškai teigti, kad Vytautas karaimus atkėlė saugoti Upytės pilį. Laikais, kai čia apsigyveno Krymo krašto žmonės, pilies jau seniai nebuvo.“
Šiuo metu Naujamiestyje gyvena du karaimų tautybės žmonės, Panevėžyje – 15. Vyriausiajam 88 metai, jauniausiam – 53. Šia informacija pasidalijo karaimų kapinėse sutikti, tėvų poilsio vietą tvarkę Devora ir Juozas Grigulevičiai. Jie abu – tikri karaimai – santuokoje gyvenantys 59-erius metus.
„Mes dar iš senosios kartos, – šypsosi Devora. – Gyvenome Panevėžyje gretimose gatvėse. Dar pamenu, kaip vyro mama pas mano tetulę ateidavo, abi susėsdavo virtuvėje ir gyvenimiškas temas aptarinėdavo karaimų kalba. Deja, mums ja kalbėti jau perdaug sudėtinga – nėra su kuo. Tai sena kalba… kai kurie lietuviški žodžiai mūsų kalboje net atitikmens neturi.“
Moteris atkreipia dėmesį į įdomų faktą, kad jos tetulė prieš apleisdama šį pasaulį kurį laiką į lietuvių kalbą nė nereaguodavo.
„Būdavo pavalgome, ji sėdi kėdėje, mes jai sakome, kad į sodą važiuosime – ji nereaguoja. Pasakome karaimiškai – iškart atsako, galva palinksi. Matyt, kalba, su kuria atėjo į pasaulį, ją iš čia ir išlydėjo“, – svarsto Devora, lietuvių neretai vadinama Danute.
Jos vyras Juozas priduria, kad karaimai Panevėžio krašte ypatingų susibūrimų neturi. Vienintelė vieta, kurioje jie susitinka – kapinės.
„Visai nesenai palaidojome 104 metų moterį, gyvenusią čia, Naujamiestyje. Gaila, bet jau visų amžius toks, kad dažniau suburia liūdnos progos nei šventės“, – sako jis.
Sutuoktiniai paatvirauja, kad jiedu turi du sūnus, kuriuos abu priskirtų prie globalistų – savomis tradicijomis jie domisi kukliai.
Misijos atkreipti dėmesį į karaimų papročius ėmėsi dvi Naujamiestyje gyvenančios moterys – Vilija ir Gitana.
„Kaip geriau pažinsi tautą, jei ne per maistą?“ – retorinį klausimą užduoda edukatorės.
Lėkštėje ne kibinukai
Spalvingą turistinės-edukacinės programos „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“ maršrutą užbaigia viešnagė kavinėje „Sodybėlė“, kur pasipuošusios tautiniais karaimų drabužiais lankytojų laukia G. Zaviežienė ir V. Petkūnienė.
„Ačiū, kad mūsų nykstanti tauta sulaukia tiek dėmesio“, – pristatymo pradžioje dėkojo Naujamiesčio miestelyje gyvenanti Joana Samulevičiūtė, nemažai prisidėjusi prie edukacinės programos kūrimo. Pristatymo metu ji savais įspūdžiais ir komentarais papildydavo edukatorių pristatymą.
„Aš savu ruožtu dėkoju Joanai, kad leido naudotis knyga, kurioje radome visų patiekalų – kuriuos šiandien ragausite – receptus“, – sakė G. Zaviežienė, kurios atsakomybė – ant stalo garuojantys patiekalai.
„Išskirtinis ir teigiamas bruožas, kad Lietuva buvo atvira kitų tautų virtuvėms. Kitos tautos, atnešusios savo patiekalus, ne sugriovė mūsų gastronominį pagrindą, o papildė jį naujais patiekalais ir produktais, – pristatymą pradėjo edukacinės programos kūrėja V. Petkūnienė. – Kulinarinės naujovės į Lietuvą atėjo per karo žygius, per santuokas, per belaisvius, per dvarininkų samdinius, kurie neretai atvykdavo ir iš kitų šalių. Aišku, ne viską buvo galima atkurti autentiškai Lietuvoje, nes dėl klimato skirtumų ne visos daržovės ar vaisiai čia augo.“
Pristatymo metu apžvelgti tradiciniai karaimų patiekalai, papasakota, į ką jie evoliucionavo lietuviškose žemėse, ką valgydavo ir ko vengdavo iš Krymo kilę žmonės, kokie jų maisto gaminimo įpročiai.
„Karaimų patiekalai – tarsi du viename. Populiariausias – kibinas. Visi žino jį, bet Naujamiestyje siūloma išbandyti visai kitą firminį karaimų patiekalą“, – smalsuoliams užuominą mesteli edukatorė.
Trūksta tik suknelės
Penktadienio popietę turistinė-edukacinė programa buvo pristatyta pirmąjį kartą. Stebėta, kaip į ją reaguoja, kokių pastabų turi pirmieji dalyviai. Atsižvelgiant į jų pasisakymus programa minimaliai bus koreguojama, tačiau programos kūrėjos jau laukia pirmųjų ekskursantų.
„Vartyti istorijos lapus – labai atsakingas dalykas. Mes savo tradicijų kartais nežinome, o čia reikia skleisti žinią apie mūsų šaliai draugingą kitą tautą, jos papročius. Dabar turime atsakingai baigti ruošti ekskursinę dalį ir… man nieko kito nelieka, kaip tik pasisiūti karaimų tautinę suknelę“, – pusiau juokais, pusiau rimtai neprisvilusį pirmą blyną apibendrino D. Tankūnaitė.