Girdžiu dejuojant, kad Lietuvoje prastoka politikos kultūra. Politikai nesikalba ir nesusikalba tarpusavyje, netikusiai kalba viešumoje, o liūdniausia, kad jų žodžiai dažnai skiriasi nuo darbų. Čia stengsiuosi daugiau dėmesio skirti kultūros laukui, palikdamas nagrinėti politikos klausimus kitiems komentatoriams, tik pastebėdamas, kad norint susikalbėti, svarbu vienodai ar bent panašiai suprasti, apie ką kalbame. Todėl verta pasikartoti esminių sąvokų apibrėžimus.
Kas yra politika, žino visi. Tai iš senovės graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis antikinio miesto, polio, o šiais laikais – valstybės ar visuomenės – valdymo techniką.
O kas yra kultūra? Atsakyti sunkiau. Pamenu, kaip bičiulis latvis filosofas per draugišką vakarienę Vilniuje paklausė buvusios Lietuvos kultūros ministrės, ką ši laikanti kultūra. Pareigūnė atsakė nuoširdžiai: „Nežinau, sunku pasakyti.“
Iš tiesų „kultūra“ yra daugiareikšmis žodis, tačiau tai mūsų neatleidžia nuo atsakomybės suvokti jo prasmę ir vartoti tinkamai. Šiuolaikiniai žodynai pateikia keletą variantų: kultūra – tai „tautos ar visuomenės gyvenimo būdas ir papročiai tam tikru laikotarpiu“. Arba „žmonių grupės ar organizacijos požiūriai, nuomonės ir elgsena“. Dar viena kultūros reikšmė – „rašytiniai, vaizduojamieji ar vaidybos menai, atspindintys visuomenės gyvenseną bei papročius“.
Biomedicinoje egzistuoja terminai „bakterijų kultūra“ arba „bakterijų kolonija“. Jie atveda prie pačių sąvokos šaknų: „kultūra“ ir „kolonija“ – lotynų kalbos daiktavardžiai, kilę iš to paties lotyniško veiksmažodžio „colere“ – „įdirbti, puoselėti, paversti gyvenamu“.
Taigi, pirminė žodžio „kultūra“ reikšmė lotyniškai kalbėjusioje Senovės Romoje – žemės purenimas, laistymas, įdirbis, parengimas sėjai, kitaip tariant – kultivavimas. Kristaus laikais gyvenęs Ciceronas metaforiškai paminėjo kultūrą garsioje sentencijoje „cultura animi philosophia est“ (filosofija yra sielos puoselėjimas). Palyginimas prigijo, kultūros sąvoka tapo vartojama, kalbant ne vien apie dirvos purenimą, bet ir apie įdirbį ugdant asmenybės sielą, o maždaug nuo XIX amžiaus kultūra imta vadinti ir visuomenės „sielos“ ugdymą – jos papročių, požiūrių, nuomonių ir menų puoselėjimą.
Žodynai periodiškai taisomi ir pildomi naujais žodžiais, atnaujintomis jų reikšmėmis. Be to, visiškai normalu vieną žodžio „kultūra“ reikšmę vartoti kalbant apie bakterijas, kitą – apie verslo bendroves, o trečią – apie visą tautą. Dviejuose šiuolaikiniuose lietuviškuose vadovėliuose aptikau panašų kultūros apibrėžimą, vartotiną politikos kontekste. Jis skamba taip: „Kultūra laikoma kompleksinė visuma, aprėpianti žinias, meną, moralę, valstybės valdymą, papročius ir bet kokius kitus atradimus, kuriuos įgyja žmogus kaip visuomenės narys.“ Šis požiūris kilo iš vokiškosios tradicijos ir gana paplito iš Antikos išaugusioje žemyninėje Europoje, nors kai kur kitur minėtą kompleksinę visumą linkstama vadinti „civilizacija“, o kultūrai priskirti tik menus, mokslus ir gal dar švietimą.
Taigi, pradedant galvoti apie kultūros politiką, svarbu suprasti ir susitarti, kokio pločio ir gylio prasmę priskiriame terminui „kultūra“, ir ką teigia 42-as Lietuvos Konstitucijos straipsnis, kuriame parašyta: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą…“
Laikydamiesi klasikinės kultūros sampratos, sutiksime, kad kultūra, kaip visuma, yra pirmesnė arba glūdi giliau nei politika. Tuomet, kalbėdami apie politikos kultūrą, galvoje turime valstybės valdymo technikos ugdymą, tobulinimą, puoselėjimą.
O kultūros politika yra visuomeninės sielos puoselėjimo, ugdymo, tobulinimo technika. Apie ją daugiau – kitame komentare.
