Paprastai egzaminų rezultatų palyginimai sulaukia kritikos, nes juk skiriasi turinys. Bet kaip tuomet matyti tendencijas, pokyčius? Šių metų rezultatai, manau, gerai atspindi, kad turime didelę atskirtį tarp skirtingų dalykų reikalavimų, mokinių rengimo ir ugdymosi.
Juk negali būti taip, kad tos pačios abiturientų laidos vieno egzamino (pvz. anglų) rezultatai būtų kosmonautiškai (lyginant su visais kitais) aukšti, o kito (pvz. matematikos) – emociškai paraližuojantys (net trečdalis neišlaikiusiųjų!).
O ir pasakymas, kad „istorijos egzamino rezultatai labai geri“ pribloškia – 11 šimtukų iš beveik 8 tūkst. abiturientų yra norma? Tuo metu džiaugiamės, kad išlaikė daugiau mokinių (suprantu, kad tai jau tapo mūsų siekiamybe). Galiausiai, daugumos egzaminų rezultatai yra silpnesni arba stabiliai nedžiuginantys.
Vertindamas VBE kandidatų darbus, pasidariau išvadą, kad keliame reikalavimus, kurių mokiniai nepajėgūs įveikti (ir tai dažnai net ne jų, o curriculum vadybos problemos), o po to drebame dėl neišlaikymo procento.
Taigi, tikrai būtina peržiūrėti egzaminų programas, kriterijus, išsklaidant šį disbalansą.
Bet, pirmiausia, reiktų dar kartą užtvirtinti, kad turime gilių sisteminių (ne vieno mokytojo, valdininko ar mokinio) problemų, bei aiškiai atsakyti į klausimą – ko siekiame VBE, žlugdyti ar kurti?
JP už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi komentaro autoriaus nuomonė. |