Panevėžio rajono savivaldybės bibliotekininkų bendruomenė turi gražią tradiciją baigiantis metams rinktis į šventę „Ištikimi knygai“, kurioje apžvelgiami atlikti darbai ir paskelbiama Metų bibliotekininko nominacija. Šiemet šį garbingą titulą pelnė 10 metų Paliūniškio kaimo bibliotekoje dirbanti Dalia Runavičienė. Su geriausia šių metų bibliotekininke kalbamės apie bibliotekininko profesiją, jos trūkumus ir privalumus.
– Jūsų rankose padėkos raštas ir gėlės. Šventėje netrūko gražių žodžių ir palinkėjimų. Kaip jaučiatės? Toks įvertinimas svarbus?
– Kaip aš jaučiuosi? Tiesiog šiandien priimu situaciją ramiai. Esu gyvenimui, kolegoms dėkinga už šį įvertinimą. Tai reiškia, kad mano idėjos, norai, požiūris yra pastebimi, matomi ir vertinami, aš galiu juos plėsti. Manau, kad nėra lengva išrinkti metų bibliotekininką, nes mes labai skirtingi, ir tie kūrybiniai darbai mūsų visų prasmingi, turintys vis kitokius atspalvius. Daug kas yra verti būti metų bibliotekininku, tačiau atrenka vieną. Tokia tradicija.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų, kaip bibliotekininkės, kelias?
– Prieš tai 22 metus dirbau Paliūniškio pašto viršininke. Paliūniškio bibliotekoje atsirado laisva darbo vieta. Tuomet čia dirbusi bibliotekininkė manęs paklausė: „Gal tu norėtum dirbti bibliotekoje?“ Surizikavau. Galvojau, kad bus lengviau, tikrai nemaniau, kad mano darbas bus toks sudėtingas.
– Gal galite prisiminti savo pirmąją darbo dieną bibliotekoje? Kokie tada buvo įspūdžiai, nuotaika, su kokios problemomis susidūrėte?
– Nelabai prisimenu pirmą darbo dieną, bet pamenu, kad greitai prasidėjo bibliotekos kapitalinis remontas, po remonto biblioteką kompiuterizavo. Tuo metu dar neakivaizdiniu būdu studijavau verslo vadybą Panevėžio kolegijoje. Tai buvo man ypač nelengvas gyvenimo laikotarpis – mokiausi kolegijoje, mokiausi informacijų technologijų bibliotekoje. Tuo metu man reikėjo labai daug mokytis, pervargdavau nuo mokslų, bet kiek aš tada daug išmokau. Ir tai jau praeitis.
– Kokia, jūsų manymu, yra bibliotekininko misija?
– Biblioteka – tai šviesa. Tai išminties ir šviesos šaltinis. Norėjau ir noriu, kad mano bibliotekoje štai taip vyktų: ateina žmogus į biblioteką – pasiima dalelę šviesos, tačiau ir palieka dalelę savo šviesos. Noriu, kad būtų pasidalijimas, apsikeitimas šviesa, išmintimi. Juk mes kiekvienas savyje turime kažkiek šviesos ir išminties.
– Sakykite, parašom, kokių asmeninių savybių reikalauja ši profesija?
– Ši profesija reikalauja vis siekti žinių, atsakingumo, kūrybiškumo.
– O kuo jus asmeniškai žavi šis darbas?
– Tai darbas dėl kitų. Žavi tai, kad per kūrybą galima padėti kitam. Prisimenu, prieš keliolika metų socialiniame tinkle asmeniškai gavau iš vienos mergaitės žinutę. Jai gal buvo tada apie 10–12 metų. Mergaitė rašė, kad bibliotekos dėka ji pasikeitė, kad jos pasikeitimą pastebėjo ir tėvai. Ji tuo labai džiaugėsi ir dėkojo. Galbūt ir kiti lankytojai tai ar kažko netgi daugiau gauna, tačiau nepasako apie tai garsiai. Ko gero nėra tiek svarbu, kiek padarai, bet svarbu, ką gauna bibliotekos lankytojas.
– Ar galima teigti, kad bibliotekininko profesija – geriausia galimybė paties bibliotekininko asmenybės tobulėjimui, smalsumui patenkinti?
– Vienareikšmiškai taip. Tačiau gal ir kitos profesijos suteikia tokias galimybes.
– O kas sunkiausia šiame darbe? Juk jūs atliekate ne tik tiesiogines savo pareigas, organizuojate ir įvairius renginius, šventes, susitikimus.
– Galbūt tai, kad darbas labai įvairus: knygos, kraštotyrinė veikla, renginiai, projektai, informacinės technologijos, bendravimas su lankytojais ir kt. Save atiduodam įvairiems darbams. Gaunasi visko po truputį. Ir galbūt neišsiskiria tas vienas gražus didelis darbas. Ko gero sunkiausia tai, kad yra darbų įvairovė. Kartais būna liūdna, kad kaimo gyventojai dažnai nesupranta, kiek galima gauti šviesos iš bibliotekos, ja naudotis bei dalintis.
– Ar manote, kad visuomenė vertina bibliotekininko darbą?
– Yra toks posakis: „Nespręsk apie žmogų, nepavaikščiojęs jo mokasinais du mėnesius.“ Ko gero yra nelengva kitiems vertinti bibliotekininko darbą. Atėjęs lankytojas randa jį darbo vietoje: bibliotekininkas skaito ar rašo, ar žiūri į kompiuterio ekraną ir t. t. Reikėtų padirbti šį darbą, kad galėtum jį vertinti. Jis iš tiesų nėra lengvas. Jis neapčiuopiamas. Ko gero visuomenė jo neįvertina tiek, kiek jis yra vertas.
– Ar darbe turite laiko skaityti knygas?
– Ne.
– Kuo užsiimate laisvalaikiu? Kokie jūsų pomėgiai?
– Šiuo metu vertinu galimybę būti gamtoje, su ja susilieti. O kaip mėgstu ankstyvus pavasario, vasaros rytus! Patenkančią saulę, vėsią rasą… Man jau gana daug metų, tad su malonumu leidžiu sau pasitikti ateinančią dieną, kuri niekada negrįš, nesikartos. Vertinu tai.
– Ačiū jums už pokalbį.