„Aš ir mano vyras nenorime išvykti iš Lietuvos, bet kitos išeities gali nelikti“, – liūdnai ištarė dviračių treko princese vadinama panevėžietė Simona Krupeckaitė. Jai ir būriui kitų tituluotų sportininkų žiemos šventes apkartino nemaloni valdžios staigmena.
Prie šventinio stalo – ne tik džiugūs linkėjimai, bet ir liūdnos mintys apie ateitį. Taip Naujuosius metus sutiko viena pajėgiausių mūsų šalies dviratininkių S. Krupeckaitė, kurios namus Panevėžyje puošia daugybė apdovanojimų. Vien laimėti medaliai sveria apie 100 kilogramų, o taurių sportininkė net nebeskaičiuoja.
Žiba auksas, sidabras, bronza. Apdovanojimai primena atkaklias kovas pasaulio ir Europos dviračių treko čempionatuose.
Jie mena ir išskirtines akimirkas, kai daugybės žiūrovų iš viso pasaulio akivaizdoje į viršų kilo Lietuvos trispalvė.
Tačiau sutikdami Naujuosius metus S. Krupeckaitė ir jos sutuoktinis bei treneris Dmitrijus Leopoldas mąstė ne apie iškovotas pergales. Likus porai dienų iki 2017-ųjų pabaigos D. Leopoldas buvo atleistas iš darbo Lietuvos olimpiniame sporto centre. Geriausius mūsų šalies dviratininkus treniruojančiam 39 metų panevėžiečiui net pasiūlyta kreiptis į Darbo biržą.
O pirmosiomis 2018-ųjų dienomis D. Leopoldas sužinojo, kad ir Dviračių sporto federacija patyrė smūgį. Sportui skirtas valstybės lėšas užsimojęs dalyti Kūno kultūros ir sporto departamentas dviratininkams jas drastiškai nurėžė.
„Naujųjų metų pradžia mums nėra džiugi. Aš tikrai nenorėčiau išvykti, bet valdininkai ir politikai mus veja iš šalies. Ne tik mano, bet ir daugybės kitų sportininkų padėtis dabar tapo sudėtinga, o ateitis – neaiški“.
Simona Krupeckaitė
D. Leopoldas susiėmė už galvos sužinojęs, kad Dviračių sporto federacija visiems metams gaus vos 180 tūkst. eurų – net 170 tūkstančių eurų mažiau nei pernai.
Daug metų mūsų šalį garsinusi S. Krupeckaitė ir jos vyras „Lietuvos rytui“ išliejo nuoskaudas ir baimę dėl ateities. Jie nuogąstavo, kad žlugdomas sportas ir mūsų šalies dviračių rinktinei kilo grėsmė iširti.
Neseniai naujuose namuose Panevėžyje įsikūrę sutuoktiniai su ketverių metų sūnumi Maksimilianu gali ten neužsibūti. Nereikalingas pasijutęs treneris turi didelę patirtį ir jau sulaukė pasiūlymų iš kitų šalių. Jeigu vyras išvyks, emigrantų lagaminus krausis ir žmona su sūnumi.
„Naujųjų metų pradžia mums nėra džiugi. Aš tikrai nenorėčiau išvykti, bet valdininkai ir politikai mus veja iš šalies. Ne tik mano, bet ir daugybės kitų sportininkų padėtis dabar tapo sudėtinga, o ateitis – neaiški“, – kalbėjo 34 metų S. Krupeckaitė.
Karčiomis mintimis su „Lietuvos ryto“ žurnaliste dalijosi ir kiti ant aukščiausios pakylos užkopę atletai, jų treneriai. Pirmosiomis šių metų dienomis juos pasiekusios žinios apie daliai sporto šakų sumažintą valstybės finansavimą ir iš Lietuvos olimpinio sporto centro atleistus trenerius, medikus ir masažuotojus kirto kaip perkūnas iš giedro dangaus. O viešai nuskambėjęs pasiūlymas patiems ieškotis rėmėjų kai kam nuskambėjo kaip pasityčiojimas.
Pavyzdžiui, irkluotojai svarstė, kur jie kabintų rėmėjų reklamą, – gal ant upių ir ežerų krantų?
„Nerimas ir nežinomybė dėl ateities. Nebelieka dalykų, kurie reikalingi įprastam gyvenimui. Skaudu dėl tokių pokyčių, nes jie turi įtakos sportininkų ateičiai, pasirengimui, būsimiems rezultatams varžybose. Su mumis niekas nesitarė ir niekas nepaaiškino, kodėl sumažėjo pinigų. Juk mūsų rezultatai nėra prasti“, – stebėjosi tituluotas irkluotojas Saulius Ritteris, iš 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių parvežęs gimtinei sidabro medalį.
Žarstė pažadus, bet apgavo
Mažiau pinigų skirta Dviračių sporto, Šiuolaikinės penkiakovės, Gimnastikos, Irklavimo, Buriavimo, Dziudo, Imtynių, Plaukimo ir kitoms federacijoms. Jos neatstovauja vadinamajam masiniam sportui, bet yra išugdžiusios aukščiausios kategorijos atletus, rengia daug žadančią jaunąją kartą.
„Lietuvos ryto“ kalbinti specialistai būgštavo, kad nuskriausti bus tie sportininkai, kurie mūsų šaliai yra pelnę daug medalių. Pašnekovai sutiko, kad pokyčių reikėjo. Tik ar tokių drastiškų?
„Mus apgavo. Žadėjo, kad bus geriau, o iš tiesų nuskriaudė. Kai mes laimime medalius, ponia prezidentė ir kiti politikai nori su mumis nusifotografuoti, daug prišneka, prižada. Po to jie ramia sąžine leidžia vykti reformoms, kurios žlugdo sportą. Gal ponia prezidentė ir ministrai gali pasakyti, kaip mums dabar reikės rengtis būsimoms olimpinėms žaidynėms?“ – klausė šiuolaikinės penkiakovės olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
O meninės gimnastikos žvaigždė Dalia Kutkaitė karčiai pajuokavo, kad jos sporto šakai skirtų lėšų užteks tik ledams. 2014-aisiais iš Ispanijos į Lietuvą sugrįžusi lietuvė prisipažino, kad dėl tokių permainų svyra rankos.
Užsienyje augintų sūnų
„Mano galvos skausmas ir vargas dabar – būsimasis vyro darbas. Jis tikrai nusipelnė įvertinimo. Mums nereikia milijonų, bet mano vyras, treniruojantis rinktinę, vertas daugiau, nei dirbti už dyką ar minimalią algą. Jeigu mūsų šalies politikai nepakeis požiūrio į sportą ir mes su vyru būsime priversti išvykti, aš neatstovaučiau kitai valstybei. Baigčiau sportininkės karjerą, nes nebematyčiau tikslo kovoti. Kitoje šalyje auginčiau sūnų“, – svarstė dukart pasaulio ir triskart Europos čempionė S. Krupeckaitė.
Praėjusių metų spalį Vokietijoje vykusiame Europos dviračių treko čempionate sidabro medalį iškovojusi lietuvė neretai per varžybas su pavydu žvelgia į kitų šalių sportininkų palydą, inventorių.
„Nuvykę į varžybas jaučiamės vieniši, mums būna nelengva. Pavyzdžiui, lenkų sportininkus visada lydi keli treneriai, medikai, masažuotojai ir dar technikai – vieni jų taiso dviračius, kiti filmuoja. O mus lydi vienas treneris, mano vyras, kuris dar rūpinasi dviračiais, vežioja mus, sportininkus, pavalgyti ir į viešbučius. Ir mūsų inventorius, palyginti su lenkų, – akmens amžiaus. Mes ir taip taupėme lėšas, vertėmės su vienu treneriu, bet valdininkai ir politikai to neįvertino“, – rinktinės užkulisius atskleidė garsi dviratininkė.
„Niekas neišvažiuos į olimpiadas! Iš Lietuvos bėgs ne tik treneriai, bet ir sportininkai, nes nebus pakankamai pinigų vykti į treniruočių stovyklas, varžybas. Apmaudu, nes labai daug darbo jau buvo padaryta. Nesikišu į politiką, bet negaliu likti abejingas. Tokia sistema, kokią dabar bandoma kurti Lietuvos sporte, veikia Rusijoje. Tvirtai tai žinau, nes pats esu atvykęs iš tos šalies. Manau, kad taip siekiama Lietuvos sportą sugriauti iš vidaus“.
Dmitrijus Leopoldas
Nesitikėjo tapti bedarbiais
Dviratininkų treneris D. Leopoldas Lietuvos olimpiniame sporto centre kas mėnesį uždirbdavo 1 500 eurų (atskaičius mokesčius).
„Dauguma trenerių 2017-ųjų pabaigoje tapo bedarbiais. Mes to nesitikėjome. Mums pasakė, kad reikia laukti du tris mėnesius. Bet aš negaliu laukti.
Panevėžio sporto centre esu įdarbintas ne visu etatu, gaunu vos kelis šimtus eurų. Negaliu visą laiką gyventi iš menkų pajamų. Kaip man išlaikyti šeimą?“ – guodėsi treneris.
Jam neramu ne tik dėl savo ir šeimos ateities. Ant plauko pakibo visos dviratininkų komandos, kurią D. Leopoldas subūrė, ateitis.
Pirmosiomis sausio dienomis treneris daug skaičiavo ir suprato, kad iš dviratininkams skirtų lėšų negalės nei dalyvauti jau suplanuotose varžybose ir treniruočių stovyklose, nei ugdyti ateities čempionų. Jiems patiems nuo šiol dar reikės mokėti ir medikams – masažuotojams, kineziterapeutams, psichologams.
D. Leopoldas kalbėjo su ne vienu iš jų – medikai jau ieško darbo privačiose įstaigose.
„Niekas neišvažiuos į olimpiadas! Iš Lietuvos bėgs ne tik treneriai, bet ir sportininkai, nes nebus pakankamai pinigų vykti į treniruočių stovyklas, varžybas. Apmaudu, nes labai daug darbo jau buvo padaryta. Nesikišu į politiką, bet negaliu likti abejingas. Tokia sistema, kokią dabar bandoma kurti Lietuvos sporte, veikia Rusijoje. Tvirtai tai žinau, nes pats esu atvykęs iš tos šalies. Manau, kad taip siekiama Lietuvos sportą sugriauti iš vidaus“, – rėžė pašnekovas.