„Tėvynė“ ir Panevėžio krašto šviesuolis iš Vadoklių krašto tą pačią dieną minėjo ypatingas sukaktis. Gediminui Karaliui balandžio 27-ąją sukako 80. Jubiliatas – žymus Lietuvos skulptorius, profesorius, Panevėžio rajono Garbės pilietis , vienas pirmųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Būtent apie šį apdovanojimą G. Karalius atsiliepė taip: „Būti įvertintam – labai geras jausmas! Kaip katinui reikia paglostymo, taip ir kūrėjui“.
Išbandė keletą menų
Kūrėją visą gyvenimą lydi ne tik karališka pavardė, bet ir karališka gyvenvietė. Tiksliau – Karalių kaimas, kuriame praleido savo vaikystę, nors ir gimė Kaune. Šis kaimas driekiasi vos už dviejų kilometrų nuo Vadoklių.
„Mūsų namą Kaune sovietmečiu subombardavo, todėl teko persikraustyti. Tai – šeimos tradicija ilgam nesitraukti iš savo krašto. Aš kapinėse žinau visus savo giminaičių kapus, ten palaidotus nuo Valakų reformos. Tėvai irgi iš Karalių kaimo, tad ir jie grįžo čia iš Kauno. 2000-aisiais aš taip pat čia grįžau po savo visų gyvenimo klaidžiojimų“, – pasakojo jis.
„Mano tėtį paėmė į kariuomenę, todėl teko kelerius metus pagyventi pas krikšto tėvą Troškūnų rajone. Vėliau, kuomet reikėjo pradėti lankyti mokyklą ir grįžo tėtis, grįžome į mamos tėviškę Karalių kaime. Vadokliuose baigiau aštuonias klases. Po jų, 1959-aisiais, išvažiavau mokytis į technikumą Kaune“, – dėstė G. Karalius, kuris technikume pirmiausia paniro į fotografiją.
Vis dėlto ši specialybė jam nebuvo arti širdies, todėl, pasimokęs pusantrų metų, panoro išbandyti poligrafiją. Dar vėliau išbandė ir dekoratyvinį dažymą. „Būtent ten ir pajutau potraukį skulptūrų gamybai. Šioje specialybėje buvo skulptūrų disciplina. Štai ten ir pamatė mokytojas mano sugebėjimus. Atsimenu, reikėjo nulipdyti kiškį. Liepė man nueiti į kiemą, pasižiūrėti į juos ir nulipdyti. Man puikiai pavyko! Tada ir patraukė mane šis darbas, tačiau ne iki galo, nes 1964-aisiais įstojau į Vilniaus akademiją, dizaino studijas“, – atviravo skulptorius.
Porą metų ten pasimokęs dizaino, G. Karalius sužinojo, jog atsilaisvino vieta skulptorių moksluose. „Taigi trečiame kurse perėjau į šią specialybę. Mokėmės moderniosios skulptūros pagrindų. Na, bent jau tais laikais, tai buvo modernu (juokėsi). Tuomet supratau, kad noriu būti skulptoriumi, nes būtent tai mane traukia“, – kalbėjo vyras.
Pats groji, pats šoki
Pasiteiravus, kuo patinka skulptoriaus darbas, G. Karalius iškart ėmė lyginti dizaino ir šią specialybę. „Aš jau tada supratau, kad dizaine pagrinde buvo mašinų pramonė, todėl žmogus priklauso nuo technologijų ir negali daryti kažko pagal save, o štai skulptūroje – pats groji, pats šoki. Ten gali įgyvendinti viską, ko pats nori. Tas mane ir sužavėjo“, – atviravo kūrėjas.
„Tais laikais menas buvo ideologijos tarnaitė. Tarnauti aišku kartais reikia, pavyzdžiui, savam kraštui, bet tikrai ne ideologijai“, – pabrėžė šviesuolis, kuris 2000-aisiais buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Kūryboje jis naudoja raudonmedį, ąžuolą, bronzą, varį, vienas pirmųjų lietuvių skulptūroje ėmė taikyti polichromiją ir skirtingų medžiagų derinius. Pasak G. Karaliaus, jis neturi mėgstamiausios medžiagos kūriniams. „Viskas priklauso nuo sumanymo, skiriamos pinigų sumos bei kokios galimybės. Su tuo ir dirbi. Svarbiausia, kad būtų pasakymas „sukurti kažką, ką nori žmonėms, matantiems kūrinį, pasakyti“, – teigė jis.
Taip pat šviesuolis pabrėžė, kad kūryboje svarbiausias uždavinys – išlikti savimi. „Tikrai nelengva atsisakyti madų ir aplinkinių nuomonių, todėl ne visi pajėgia tapti menininkais“, – pridūrė vyras, kurio mėgstamiausias skulptūrų žanras – mažoji forma (iki 80 cm).
Vadoklių heraldika
G. Karalius yra sukūręs ir Vadoklių heraldiką – vėliavą ir herbą. Vėliavoje – juoda ir žalia spalvos bei Vyčio simbolika. Svarstant naujo herbo simbolius buvo nutarta jame pavaizduoti 2006 m. spalio mėnesį pašventinto ir atidengto paminklo, skirto Vyčio partizanų apygardos kovotojams atminti, motyvą. Skulptūra simbolizuoja meilę Tėvynei, drąsą, budrumą, pasiaukojimą kovoje su blogiu.
Na, o juoda ir žalia – karo bei žemės spalvos. Tačiau jos turi gilesnę prasmę – per seniūniją teka upė Juoda, ištekanti iš Juodžio ežero.
Herbo skyde – juodame lauke vaizduojamas auksinis raitelis ant auksinio šokančio žirgo, dešinėje rankoje laikantis pakeltą kalaviją, o po žirgo kojomis – sidabrinis drakonas.
