Popieriuje įrėžti akmens žodžius ir nutylėjimus. Pajusti jo odą. Užčiuopti pulsą. Tokių įmanomai neįmanomų dalykų serijoje „Skardžiai” siekia Prancūzijoje gyvenanti panevėžietė dailininkė Erika Povilonytė. Balandžio 5 d. 17.15 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje bus pristatomi naujausi jaunosios menininkės kūriniai – atidaroma paroda „Popierius, akmuo, širdis”.
„Visada gėrėjausi akmeniu ir visokiais jo pavidalais: priešistorės urvais, neolito židiniais, vulkanais, pilkapių vainikais, sarkofagais, Pompėjos siluetais, Richardo Longo akmenų dėlionėmis, obsidiano peiliukais, amuletais, meteoritais, skardžiais… Talanto kalkakmenio karjerai jau nuo pirmų studijų Prancūzijoje momentų tapo mano ritualų prieglobsčiu ir įkvėpimu. Tiek daug idėjų nugulė ant tų melsvų spindinčių uolų – dabar jau tokių pažįstamų, mielų ir prijaukintų. Savo kūryboje dalinuosiu atviru ir artimu ryšiu su gamta. Man visa yra gyva: ir širdis, ir ranka, ir popieriaus lapas, ir akmuo po juo. Parodoje eksponuojami akmens reljefo antspaudai. Skardžiai – tai bendras mano ir uolų kūrinys, subtilus debatas tarp geismo, materijos ir amžinybės”, – sako E. Povilonytė.
Tarsi archeologas, ieškantis žemės gelmėse slypinčių laiko sankirtų, autorė popieriuje stengiasi atkartoti akmens reljefą, sugauti tekstūros žaismą, venas, žvynelius, kampus ir apvalėjimus, kiekvieną prilipusią žolelę, dulkelę, smiltelę. Tarsi mokytųsi akmens kalbos, suturėtų gamtos amžinumą. Tikėtųsi po baltu popieriaus lapu pajusti plakančią kalno širdį.
„Beviltiškai ieškodama širdies ir plaučių alsavimo, mėgindama atvaizduoti kiekvieną akmens linkį ir iškišą galiausiai pasimetu. Man nepavyksta. Neatsispaudžia visi grioveliai ir siūleliai, kontūrai ir įdubos, nesimato įtrūkių, mažų raukšlelių. Antspaudai neapsako visos uolų didybės. Sustoju, apsidairau nuo kalno, o toks didelis atrodęs popieriaus lapas staiga pradingsta peizažo begalybėje. Suprantu savo menkumą, gyvenimo trumpumą, neįmanomybę popieriuje apglėbti beribio kalno portretą. Būtent todėl viskas dar labiau suspindi grožiu. Vaikiškas noras įamžinti amžina, ši miela beprasmybė man dabar kaip niekad prasminga”, – atvirai kalba menininkė.
