Laikotarpis, kurį pastaruoju metu visi drauge išgyvename – istorinis. Tokia pandemija, kuri mus netikėtai užklupo, kartojasi beveik kas šimtmetį. Tai ką mums šiandien tenka patirti ir prisitaikyti – iššūkis, kurį privalėjome priimti, mokytis gyventi kitaip, saugoti save ir savo artimus.
Nuo kovo 16 iki balandžio 13 dienos šalyje paskelbtas karantinas. Faktas, jog jau dešimtą dieną fiksuojama stabili situacija, parodo, jog karantino priemonės pasiteisino. Tačiau apie karantino pabaigą ar atsipalaidavimą negali būti nė kalbos. Vyriausybė karantiną pratęs dar dviem savaitėms.
Didžiulį nerimą kelia artėjantis Velykinis savaitgalis. Jei būsime namie, nevažinėsime, nelankysime artimųjų ir draugų, situaciją suvaldysime. Jei karantino nesilaikysime, laukia neišvengiamas naujų susirgimų protrūkis. O tai reiškia, jog dar mažiausiai dešimt dienų karantino, po kurio dar lauktų dvylika dienų išėjimo iš jo. Ir dar nežinia kas lauktų po to.
Jei po dar dviejų savaičių Vyriausybės pratęsto karantino situacija gerės, bus galima planuoti karantino sąlygų švelninimą. Tai pirmiausiai paliestų smulkųjį verslą. Tačiau kol kas mūsų visų laukia svarbi užduotis – atsilaikyti artėjantį Velykų savaitgalį.
Mielieji, per šventes likime namuose. Kad ir kaip pasiilgome, nevažiuokime lankyti tėvų, senelių, artimųjų. Užsikrečia ir serga ne tik vyresnio amžiaus žmonės. Serga ir jauni, ir vaikai. Šiandien mes gal ir jaučiamės sveiki, tačiau nežinome ar nesame viruso nešiotojai. Apsilankę pas savo tėvus ir senelius, galime to net nežinodami, užkrėsti juos. Jei jaunesni žmonės ligą įveikia lengviau, savo artimus pasmerktume sunkiai ir skausmingai ligai, kuri gali baigtis net mirtimi. Šito mes sau tiesiog niekada neatleistume… Pritariu feisbuke perskaitytai minčiai – „Nevažiuosiu Velykų švęsti pas tėvus, nes su jais drauge noriu praleisti šventas Kalėdas“.
Būkime atsakingi už save, savo artimus ir už vienas kitą. Nuo to priklausys kaip greitai šią pandemiją įveiksime ir galėsime grįžti prie mums įprasto gyvenimo ritmo.