Vyriausybei skaičiuojant pirmuosius darbo metus, savo vertinimus išsako politologai, įvairių sričių ekspertai. Tačiau geriausiai valdžios darbą įvertina patys gyventojai. Prieš metus darbų programą pristačiusi Premjerė Ingrida Šimonytė žadėjo ne revoliucijomis, o diskusijomis ir žiniomis grįstų sprendimų. Tačiau važinėjant po regionus ir bendraujant su miestų ir miestelių gyventojais, akivaizdu, jog „revoliucijų“ daug, o diskusijų – mažai.
Regionų atskirtis lig šiol didėja. Sostinė ir kiti didmiesčiai juda viena kryptimi, likusi Lietuva, deja, kita. Sunkiau besiverčiančiose savivaldybėse auga ekonominė ir socialinė įtampa. Ji galėtų būti sumažinta didžiulėmis Europos Sąjungos (ES) investicijomis iš struktūrinių fondų, Gaivinimo fondo, tačiau šių galimybių Vyriausybė neišnaudoja.
Įvairios permainos labiausiai jaučiamos būtent regionuose. Čia ir žmonių, ir darbo vietų mažiau, todėl įvairūs pasikeitimai sutinkami ypač jautriai. Viena iš valdančiųjų pristatytų permainų, sukėlusių tikrą „revoliuciją“ – planuojamas „Tūkstantmečio mokyklų“ steigimas. Dėl mokyklų tinklo pertvarkos regionuose daugelis seniai veikiančių gimnazijų bus panaikintos, neatsižvelgiant į galimą vietovės plėtrą. Skambus tik pavadinimas, po kuriuo slepiama graudi realybė – mokyklų ženkliai sumažės, o tarp jų atsiras „elitinių“, ir tos pačios bus didmiesčiuose. Dar didesnė atskirtis tarp miestų ir rajonų mokyklų tiesiog užprogramuota. Tad uždarius mokyklas mažuose miesteliuose, apie regionų stiprinimą, jaunų šeimų į kaimus ir miestelius pritraukimą galima bus tik pasvajoti.
Dar vienas „žiniomis ir diskusijomis“ paremtas planas – reorganizuoti ligonines regionuose. Šis siekis skambiai argumentuojamas paslaugų kokybės gerinimu. Tačiau apie tikrąsias paslaugas, kurios turi būti arti žmogaus, iš viso nekalbama. Visiškai neaišku kaip rajonų ligoninių pertvarkymas pagerins ambulatorinių paslaugų prieinamumą – ar priartins šeimos gydytojų instituciją prie žmogaus, ar pritrauks sveikatos specialistus į regionus. O stacionarines paslaugas atitolinti gali. Ar etiška spausti gydymo įstaigas, reikalaujant jų apsispręsti dėl ateities, grasinant joms neskirti investicijų? Ar logiška gydymo įstaigas palikti tik didžiuosiuose miestuose? Dėl netolygaus gyventojų Lietuvoje pasiskirstymo visur aukšto lygio gydymo įstaigų, personalo ir įrangos išlaikyti nebūtų galimybės, tačiau tiek šeimos gydytojai, tiek bendruomenės slaugytojai turi būti arčiausiai žmogaus. O dėl ne itin sudėtingų operacijų, tyrimų, procedūrų save išsilaikančios gydymo įstaigos žmonėms turi išlikti prieinamos.
Tad ko vertos deklaracijos apie regionų gaivinimą, bendruomenių stiprinimą ir plėtrą, jaunų žmonių į regionus pritraukimą, darbo vietų kūrimą? Jei taip ir toliau bus kurpiami planai tik didmiesčiams, bus naikinami pagrindiniai mokslo, kultūros ir sveikatos židiniai, iš regionų išvarysime paskutines jaunas šeimas su vaikais ir dar likusius senjorus. Tačiau ar kada nors dar juos prisikviesime?
Prieš metus Premjerė buvo išsikėlusi tikslą ir sau – kad po ketverių metų žmonės nesakytų, kad tai buvo prarasti Lietuvos gyvenimo metai. Vieneri metai jau prarasti. Bet liko dar treji, tad paskubėkite, nes „revoliucijų“ regionuose kaina – žmonių ir visos Lietuvos likimas.