Šiandien viešojoje erdvėje nemažai diskutuojama apie galimą regiono ekonominę ateitį ir investicijas į plėtrą. Mano įsitikinimu, regionai gyvybingi yra tiek, kiek juose vyksta veikla. O veiklai reikia žmonių. Žmonės visų pirma ieško pragyvenimo šaltinio, kad galėtų patenkinti savo ir savo šeimos poreikius.
Po to žmonių apsisprendimui keltis gyventi į regioną įtaką daro viešųjų paslaugų prieinamumas ir kokybė. Ne paskutinėje vietoje yra ir aplinka – neužterštas oras, geras susisiekimas, sutvarkyta aplinka. Todėl galvodami, kaip atgaivinti regionus ir paskatinti juose dar likusius žmones neišvykti, o kitus – atvykti ir įsikurti, turime pirmiausiai galvoti apie darbo vietų kūrimą.
Tam turime pritraukti investuotojus. Tačiau kaip įtikinti verslą kurtis ten, kur šiuo metu nėra pakankamai jiems reikalingos darbo jėgos? Su šiais iššūkiais susiduria dauguma Lietuvos savivaldybių. Manau, kad verslą labiausiai skatina finansiniai motyvai, todėl turime turėti įrankius, kaip finansiškai motyvuoti verslą kurtis regionuose. Verslininkai taip pat vertina politinį stabilumą.
Lietuvoje svarstome kokiomis priemonėmis skatinti savivaldybes, kad jos būtų dar labiau suinteresuotos pritraukti geras darbo vietas. Tuo tarpu savivaldybės ragina keisti mokesčių sistemą, kad galėtų disponuoti dalimi pelno mokesčio ir per šį šaltinį bandyti prisivilioti investuotojus.
Regionų gyvybingumui taip pat gali labai pasitarnauti šiuolaikinės technologijos. Jos leidžia mums dirbti daugelį darbų per nuotolį, klesti prekyba internetu ir yra daugybė veiklos sričių, kurios nereikalauja fiziškai būti vienoje ar kitoje vietoje. Tokios galimybės gebantiems jas išnaudoti žmonėms atveria vartus pasirinkti gyvenimui ne dūstančius didmiesčius, o švarią, sutvarkytą ir ramią regionų aplinką.
Sprendžiant darbo vietų klausimą savivaldybės taip pat paraleliai turi galvoti ir apie kokybiškas bei lengvai pasiekiamas viešąsias paslaugas, kurių reikalauja gyventojai. Čia savivaldybės taip pat susiduria su dideliais iššūkiais, kaip sukurti ir išlaikyti optimalų viešųjų paslaugų teikėjų tinklą – viena vertus nekyla ranka uždaryti kaimo mokyklą, nors joje mokosi vos pora dešimčių mokinių, kita vertus, kaip išlaikyti didelį tinklą, rasti gerus mokytojus, mokėti jiems patrauklius atlyginimus?
Kaip suderinti gyventojų poreikį turėti paslaugą kuo arčiau namų su ne mažesniu poreikiu, kad ji būtų aukščiausios kokybės? Bet kuriuo atveju, sprendimai yra sudėtingi ir dažnai skausmingi, nes susiję su darbuotojų atleidimu.
Valstybės parama pirmajam būstui įsigyti pasirodė patraukli jauniems žmonėms. Norinčių gauti tokią paramą pirmaisiais priemonės veikimo metais buvo daugiau nei tam buvo numatyta lėšų, todėl tokia paskata veiks, viliantis, kad jauni žmonės atras gyvenimo regionuose privalumus ir jų rekomendacijos taps geriausia reklama regionams.
Tikiuosi, kad pasitelkus visą kompleksą priemonių bus sukeltas sniego gniūžtės efektas ir grįšime prie Lietuvos, kurioje veiksmas vyksta ne tik keliuose didmiesčiuose.