Savanorystės tradicijos yra puoselėjamos bene visose demokratinėse šalyse. Demokratinės visuomenės vertybė yra skatinti žmonių sąmoningą siekį padėti šalia esančiam. Ir nors Lietuvoje vis dar tenka išgirsti, jog savanoriais naudojamasi, nenorint jiems mokėti už darbą, visgi savanoriška veikla užsiimti žmonių daugėja. Tokiai veiklai juos skatina ne materialinis atlygis, o nuoširdus noras dalintis, padėti, išmokyti, patarti ir t.t.
Įvairios šalys taiko skirtingas savanorystės skatinimo priemones. Kai kur, pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje savanoriška veikla turi itin gilias šaknis. Jose savanorystės skatinimo priemonių, tokių kaip mokesčių lengvatos, savanorių draudimas, įvairios subsidijos yra daugiau nei kitose šalyse. Tad šį kartą apie savanorystės skatinimo priemones Austrijoje ir Vokietijoje šiek tiek išsamiau.
Austrijoje savanorystės mastas yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES). Šalyje 46 proc. vyresnių nei 15 metų amžiaus asmenų dalyvauja savanorystės veiklose. Šios veiklos skatinimui 2012 m. buvo priimtas Savanoriškos veiklos skatinimo įstatymas. Šiuo įstatymu buvo įsteigta ir Savanorystės taryba, kuri sudaroma penkerių metų kadencijai ir yra atsakinga už savanorystės sąlygų šalyje gerinimą. Savanoriškoje veikloje dalyvaujantys asmenys yra draudžiami ligos, nelaimingų atsitikimų ir pensijų draudimu.
Taip pat savanoriams mokami dienpinigiai bei atskirais atvejais teikiama parama savanoriškoje veikloje dalyvaujančių asmenų šeimos nariams. Savanorystės skatinimui taikomos ne vien į finansines paskatas orientuotos priemonės. Pvz., gyventojas, neturintis Austrijos pilietybės, dalyvavęs savanoriškoje veikloje ne mažiau kaip trejus metus, įgyja teisę kreiptis dėl Austrijos pilietybės įgijimo, išgyvenęs šalyje šešerius metus, o ne dešimt, kaip nustatyta įprastinėje tvarkoje.
Vokietijoje yra sudarytos galimybės gauti stipendijas įvairioms savanorystės veikloms. Dažniausiai šios stipendijos skiriamos asmenims, dalyvaujantiems įvairiose savanorystės programose užsienio šalyse (tiek ES, tiek ir už ES ribų). Vokietijoje savanorystė skatinama vadovaujantis Savanorystės stiprinimo įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo nuostatos skiria dvi dideles savanorystės rūšis. Pirmoji – tai savanorystės pagrindais einamos dažniausiai reguliarios pareigos įvairiose visuomenės labui veikiančiose organizacijose: vietos bendruomenėse, religinėse bendrijose, teismuose, gelbėjimo tarnybose ir pan.
Antroji savanorystės rūšis – pačios įvairiausios, dažniausiai nereguliarios, savanorystės veiklos socialinėje, sporto, aplinkos apsaugos, jaunimo užimtumo ir kitose srityse. Vokietijos pelno mokesčio įstatymo straipsnis nustato, kad savanorių gaunami dienpinigiai ir kitos lėšos, skirtos patirtų išlaidų kompensavimui (iki 2400 eurų per metus) nėra apmokestinamos pelno mokesčiu.
Taip pat savanoriškose veiklose dalyvaujantys asmenys yra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu, savanorius į veiklą priimančios organizacijos draudžia savanorius draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir civilinės atsakomybės draudimu. Tačiau tam tikromis savanorystės veiklomis užsiimančius asmenis, pvz., savanorius ugniagesius, gelbėtojus, policijos rėmėjus, paramedikus ir pan., draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir civilinės atsakomybės draudimu draudžia valstybė.
Be to, daugelis organizacijų savanoriams suteikia kvalifikacijos kėlimo ir nemokamo mokymo galimybes. Savanoriavimo metu įgyta kvalifikacija ir darbo patirtis yra visiškai pripažįstama valstybės. Populiarinti savanorystę yra įpareigotos mokyklos, kurios skatina moksleivius nuo ankstyvos paauglystės dalyvauti įvairiose savanorystės veiklose.
Gražių pavyzdžių ir savanorystės skatinimo priemonių yra ne vienoje ES šalyje. Savanoriai negali pakeisti mokamų darbuotojų. Organizacijos naudojasi savanoriais kaip pagalbininkais, o ne tam, kad nereikėtų samdyti darbuotojų. Tad labai tikiuosi, kad ir Lietuvoje ši idėja vis labiau plis, žmonės sąmoningės, vis daugiau žmonių stengsis įgyti naujų darbo įgūdžių, asmeninių, socialinių, profesinių kompetencijų.
O visų svarbiausia – norės šalia esančiam padėti manais ne už kažką, o tiesiog – vedamas vidinių įsitikinimų ir iš visos širdies.