68-erių Stasio Skrebio gyvenimas – įdomus ir kupinas įvairiausių nuotykių. Jis galėtų papasakoti ir apie avantiūras skautų stovyklose, ir apie darbo iššūkius tiek mokytojo, tiek fotografo darbe, ir net galėtų išduoti keletą įdomių faktų apie tuometinį darbą milicijoje, kriminalinės paieškos skyriuje.
Lemtingoji diena
S. Skrebys Panevėžio mieste ir rajone geriausiai žinomas kaip įspūdingų kadrų fotografas bei jūrų skautų tunto „Vėtra“ vadovas. Na, o lemtingą datą, kada ėmė domėtis fotografija, jis atsimena iki šiol. Tai – 1966 m. kovo 6-oji.
„Tądien pradėjau fotografuoti. Pirmasis fotoaparatas buvo „Maskva 2“. Dėdė atvažiavo į svečius. Jis irgi buvo „prie meno“. Tad su juo bei mano tėčiu ir jo krikšto sūnumi nuėjome padaryti keletą nuotraukų. Šiose nuotraukose (demonstruoja dvi senovines nuotraukas – red. pastaba) dėdė nufotografavo mane, o tuomet aš paėmiau aparatą į rankas ir nufotografavau tėtį su krikšto sūnumi ant nukirstos liepos“, – apie pirmąją padarytą fotografiją pasakojo jau 56-erius metus fotografuojantis S. Skrebys.
Paklausus, kaip taip puikiai atsimena datą, jis juokėsi, kad viskas tėčio dėka. „Datą užrašyti ant nuotraukų visuomet liepdavo tėtis, kad žinočiau, kada ir kas įvyko. Dabar esu dėkingas, nes žinau, kada prasidėjo mano fotografijos kelias“, – aiškino jis.
Jau po poros metų, kai jam sukako penkiolika, S. Skrebys fotografavo pirmas vestuves. Bėgant laikui ėmė fotografuoti viską – nuo vestuvių iki reportažų laikraščiams. Fotografuoti išmoko pats, savarankiškai, ir net iki šiol jis tikina, kad fotografuoja tik dėl savęs ir savo malonumui. Mėgstamiausias nuotraukų žanras – reportažas.
„Patinka taip fotografuoti, nes reikia būti, laukti, stebėti ir sugebėti įamžinti tinkamiausią akimirką“, – trumpai išdėstė pomėgio argumentus pašnekovas.
Fotografas atsiminė ir vieną iš įdomesnių uždarbio formų jaunystėje. „Turėjau vyresnių draugų, kurie gaudavo kortų su pusnuogėmis merginomis ir manęs prašydavo tas kortas perfotografuoti. Už kaladę gaudavau atitinkamą užmokestį“, – juokėsi jis.
Sportas ilgai netruko
1971 m. baigęs Panevėžio internatinę sporto mokyklą, kur jį treniravo vienas geriausių tuometinių trenerių Algimantas Antanas Kukšta, S. Skrebys įstojo į Kūno kultūros institutą. Čia jam sekėsi itin gerai, užėmė aukštas vietas lengvojoje atletikoje, tačiau sportininko karjera netruko ilgai. „Patyriau didelę traumą. Plyšo kojos raumenys. Ištino koja. Man buvo skaudu, nes supratau, kad jau viskas“, – atviravo pensininkas.
„Vis dėlto net ir po traumos dar sugebėjau namo parvežti antros vietos medalį ir diplomą. Po varžybų grįžau tiesiai į išleistuves“, – atsiminė jis.
Mėtytas ir vėtytas
Baigęs institutą, S. Skrebys gavo paskyrimą dirbti „Žalgirio“ sporto taryboje, tačiau čia jo nepriėmė tuometinis vadovas. Vėliau, 1978-aisiais, jam teko dirbti kariniu vadovu.
„Tais laikais gaudavau 200 rublių ir tai buvo labai geras atlyginimas. Tai – neįtikėtini pinigai. Visi mano mokiniai mokėjo per 40 sekundžių išardyti ginklą. Kai karines katedras panaikino, perėjau į kūno kultūros mokytojo pareigas 9-ojoje vidurinėje, kuri dabar žinoma kaip Rožyno progimnazija“, – pasakojo jis bei pridūrė, kad mokytojo pareigose teko garbė dirbti net 29 metus.
S. Skrebys iš pradžių dirbo 9-ojoje vidurinėje, tačiau kuomet ten ėmė mažinti etatus, jam buvo pasiūlytas fotografijos mokytojo darbas Kazimiero Paltaroko gimnazijoje.
„Įsidarbinau fotografijos mokytoju. Nors iš pradžių nenorėjo manęs tokiu įdarbinti, kadangi pagal profesiją esu kūno kultūros mokytojas. Vis dėlto, gavęs gerą charakteristiką iš tuometinės redakcijos, kurioje dirbau fotografu, buvau priimtas į fotografijos mokytojo pareigas. Man fotografija – prie dūšios, todėl labai džiaugiausi, o dar labiau džiugindavo, kai mano mokiniai, laikydami fotografijos egzaminą, gaudavo dešimtukus“, – atskleidė fotografas.
Jūrų skautai
Skautai vyro gyvenime atsirado 1998 m.
„Atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad Juozo Balčikonio mokykloje vyks paskaita apie skautiją, kurią ves Lietuvos skautų sąjungos tarybos pirmininkas Feliksas Šakalys. Susidomėjau, kad bus įkurta skautų organizacija. Nuėjau, išklausiau paskaitą. Taip ir įsisukau į šią veiklą. Vėliau pats įkūriau skautų būrelį, baigiau povandeninius nardymo kursus. Juos baigiau ne tik dėl skautijos, bet ir todėl, kad svajojau padaryti fotosesiją po vandeniu. Turiu ir jachtos vairininko pažymėjimą“, – kalbėjo S. Skrebys.
Pašnekovo teigimu, skautų veiklos jam patinka, nes čia galima išmokti visko, ko neišmokys mokykloje ar namuose. „Pavyzdžiui, įvairių išgyvenimo pratimų“, – paaiškino tunto „Vėtra“ vadovas.
