Tradiciją pašiepti kitatautį, kitaip kalbantį, besielgiantį, kitaip apsirengusį ar kitos religijos žmogų Lietuvoje egzistuoja nuo senų senovės, LRT RADIJUI sako etnologas Rimantas Balsys. Anot jo, pašiepimu, kai per Užgavėnes vaizduojami žydai ar romai, Lietuva neišsiskiria iš kitų valstybių. Su tuo nesutinka žurnalistas Paulius Gritėnas. Jo teigimu, toks paaiškinimas ir kitų humoristinių situacijų pateikimas primena bandymą išsisukti iš situacijos.
Anot Klaipėdos universiteto profesoriaus etnologo R. Balsio, pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį tai, kad Lietuva, vaizduodama įvairius personažus ar realius žmones, neišsiskiria iš kitų Europos ar net pasaulio valstybių.
„Galime rasti labai panašių pavyzdžių. Štai, išrinkto prezidento Donaldo Trumpo atvejis – pagamintas kilimėlis su jo atvaizdu, į kurį leidžiama valytis kojas. Jeigu ką nors panašaus padarytume Lietuvoje, turbūt apsiverstų žemė“, – svarsto etnologas.
Jo teigimu, nėra skirtumo, ar vaizduojamas JAV prezidentas, ar tautinė grupė, tiesiog minėtu atveju pasirinkta vaizduoti vieną asmenį.
„Pirmiausia apskritai reikėtų kalbėti apie tradiciją persirenginėti, ką tai reiškia, kokia to prasmė ir kaip istoriškai visa tai susiformavo. Persirengimo tradicija – sena kaip pasaulis, žinoma visose tautose. Dažniausiai tai yra elementari, paprasta opozicija – savas ir svetimas arba savas ir kitas, arba šis ir anas pasaulis. Tokiame kontekste arba su tokiu požiūriu reikėtų traktuoti visus mūsų persirengėlius, o ne kaip įžeidimą tautai ar paskiram asmeniui“, – pabrėžia R. Balsys.
Su tokia nuomone nesutinka P. Gritėnas. Anot jo, persirengimo tradicija iš tiesų egzistuoja seniai, tačiau vis tiek kyla klausimas – kaip vaizduojame būtent tautines mažumas istoriniame kontekste. „Istorinis kontekstas ir žydų, ir romų tautinių bendruomenių toks, kurio po Antro pasaulinio karo ir apskritai antisemitizmo proceso niekaip negalime nubraukti. Tai reikia turėti galvoje. Vaizduodami žydus kaip vaikų grobėjus, dantis šiepiančius piktus personažus, kurie, neužmirškime, eina vienoje minioje su velniais ir raganomis, blogio projekcijomis, nešame tą patį kodą, kuris, mano manymu, lėmė Antro pasaulinio karo įvykius“, – įsitikinęs P. Gritėnas.
Jo tvirtinimu, derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Užgavėnėse dalyvauja ne vien tik etnologai ir kiti išsilavinę žmonės. „Užgavėnes švenčia ir tie, kuriems tas žydas galbūt bus pirmas žydas, pamatytas gyvenime. Šie žmonės projektuos tą žydiškumą ir tautinės bendruomenės provaizdį į tai, ką pamatė šventėje, nepaisant to, kad toks vaizdavimas šališkas. Žinome tą banalų posakį – kiekviename pokšte yra tiesos. Mano manymu, Užgavėnių šventimas ir parodo tai, kad lietuviai nėra permąstę, kaip jie juokauja ir apie ką juokauja Užgavėnių kontekste“, – akcentuoja P. Gritėnas.
Pasak R. Balsio, jei jau imama kalbėti apie istorinį kontekstą, tuomet galima dėmesį atkreipti ir į senesnius Lietuvos istorijos laikus, kai XIII a. Mindaugas į Lietuvą atvykti pakvietė ir žydus, ir kitas tautas. „Nuo to laiko galime matyti, kad tradicija pašiepti, pajuokti kitą kartą, kitatautį, kitaip kalbantį, besielgiantį, apsirengusį, kitos religijos žmogų egzistuoja visais laikais. Lygiai taip pat pašiepiami ir lietuviai. Paprastas pavyzdys – Latvijos pusėje užrašyta sakmė – anapus upės gyvena lietuvė, ji yra ragana. Lietuvoje ta pati sakmė pasakojama atvirkščiai – anapus upės gyvena latvė, ji yra ragana. Suprantate, visada taip bus“, – sako R. Balsys.
Jo tvirtinimu, keičiantis laikams būtų galima siūlyti uždrausti ir kitokius pokštus: „Aš tada siūlyčiau uždrausti ir anekdotus pasakoti vieniems apie kitus, turiu omenyje anekdotus apie etnografinius regionus, kaip žemaičiai juokiasi iš dzūkų, dzūkai iš suvalkiečių, o suvalkiečiai iš aukštaičių ir žemaičių. Turėsime precedentą, ko gero, kokio pasaulyje nėra buvę.“
Tokių pokštų – anekdotų apie etnografinius regionus ir tautinių mažumų vaizdavimo – sugretinimas, pasak P. Gritėno, panašėja į bandymą išsisukti iš situacijos: „Niekas neprašo uždrausti anekdotų, niekas net neprašo uždrausti paties personažo. Su personažo egzistavimu viskas gerai. Jis parodo, kad tokia kultūra egzistuoja. Klausimas – kaip tai vaizduojama. To paties Ramūno Karbauskio socialinių tinklų paskyroje matėme nuotrauką, kurioje žydai vaizduojami kaip nacių Vokietijos propagandoje.“
P. Gritėnas priduria – tokie vaizdiniai neša tam tikrą žinią ir to derėtų neužmiršti. Taip pat nederėtų tokių veiksmų vertinti kaip tradicijų tęstinumo. „Tai nėra tęstinumas. Kaip minėjau, šventimas, juokavimas turi kultūrinę prasmę. Jeigu užstrigtume XIII a. ir pradėtume kalbėti apie latvius, kaip apie kažkokius raganius, nežinau, kiek progresuotume kaip visuomenė. Galbūt reikėtų tiesiog permąstyti žydo personažą ir paklausti savęs – iš ko juokiamės. Ar mes juokiamės iš žydo, ar mums reikėtų pasijuokti iš to, kad vis dar mąstome stereotipiškai ir mums vis dar juokinga, kad tas žydas tariamai vagia vaikus? Reikėtų iš šalies pažiūrėti į save“, – sako P. Gritėnas.
Apie tai, kad derėtų keisti žydo personažo vaizdavimą Užgavėnėse kalbėjo ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Jo teigimu, atėjo laikas šią tradiciją tiesiog pakeisti taip, kad nei žydai, nei kitos tautinės mažumos nebūtų įžeidžiamos. Su tuo vis dėlto sutinka ir R. Balsys. Anot etnologo, švenčiant Užgavėnes derėtų aktualizuoti tai, kas svarbu šiandien.
„Esu apie tai rašęs prieš porą metų. Mano pasiūlymas seniai buvo aktualizuoti dalykus, kurie mums šiandien svarbūs. Beje, iš miestų atminties visiškai ištrinta tai, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais didikų rūmuose švęstos Užgavėnės, karnavalai. Sovietmečiu susiklostė taip, kad kaimiškas Užgavėnių scenarijus buvo tiražuojamas iš esmės sąmoningai paverčiant ant vieno šono, išplatinant ir niveliuojant šią tradiciją visoje Lietuvoje. Kai kurios bendruomenės tai ir daro sėkmingai. Nėra taip, kad visa Lietuva dabar vien šitaip elgtųsi, kaip turime R. Karbauskio atvejį“, – primena R. Balsys.
