Seimo rūmuose Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė pristatė keramikos ir tapybos darbų parodą „Kai širdy nebetelpa“. Jos metu už svarų indėlį ir nuopelnus menų srityje parodos autorė apdovanota padėka bei Lietuvos Respublikos Seimo ženkleliu. Juos menininkei įteikė Seimo narė Guoda Burokienė.
„Tokio įvertinimo dar neturėjau. Man tai buvo labai netikėta. Nors turiu nemažai padėkų, šis apdovanojimas man yra kažkiek svaresnis už kitus“, – pripažino parodos autorė L. Kubiliūnienė.
Rado savo gerbėjus
Seimo rūmuose eksponuojamas meistrės rankomis sukurtas būrys smagių lėlių, pagamintų iš šamotinės molio masės. Nors L. Kubiliūnienė kuria daug taikomosios dailės darbų, vis dėlto jai mieliausi tie, kurie dovanoja šypseną ir teigiamas emocijas. Ir iš tiesų, lankytojus žavi lėlių mieli ir emocingi moliniai veidukai. Atrodo, kad lėlė tuoj atgis ir iškrės kokią nors vaikišką išdaigą.
„Kadangi Seime įtampos ir taip pakankamai, tai pristačiau vaikų skulptūrėlių kolekciją. Tikiuosi, kad paroda pralinksmins Seimo narius. Jau mačiau, kaip lėlėse jie ieškojo savęs, kalbėjo, kas į ką panašus. Džiugu, kad kiekvienas lėliukas rado savo gerbėją. Man šie kūdikiai irgi labai mieli, ir mane verčia šypsotis. Gal todėl, kad juos lipdau tik su gera emocija“, – dalijosi menininkė.
Magiškos lėlės
Paklausta, kaip pavyksta taip tiksliai molyje išgauti vaikų nuotaikas, L. Kubiliūnienė atsako: „Neturiu tikslių atsakymų, nes šie kūdikiai dar kol kas mistiniai ir man. Kai lipdau bet ką kitą, visada žinau, koks bus galutinis rezultatas. Kai lipdau vaikiuką, niekada nežinau, ką gausiu ir kaip jis atrodys finale. Viskas vyksta savaime, tarsi kažkas iš viršaus diktuotų, ką ir kaip daryti. Visų veidai skirtingi, vienodų nėra“.
L. Kubiliūnienė pasakoja, kad jau lipdant pasąmonėje iškyla ir lėlių vardai. Jas autorė pavadino Maja, Izabele, Mėta, Smilte, Benu, Rokučiu ir kitais vardais.
„Vienoje parodoje lankėsi berniukas. Jis labai smalsiai žiūrėjo į mano nulipdytą kūdikių porelę. Po kiek laiko jis sako, čia aš (berniuko vardas buvo Jokūbas) ir mano draugė Skarlet. Tai porelę taip ir pavadinom – Jokūbas ir Skarlet“, – prisimena menininkė.
Daugelis, pažįstančių L. Kubiliūnienę, magiškose lėlėse įžvelgia pačios menininkės giminę. Moteris šių pastebėjimų nesigina ir sako, kad tai gali būti dalis tiesos. Juk ramygalietė užaugino keturis vaikus ir džiaugiasi turėdama net trylika anūkų.
Nelaimingų kūrinių nėra
Seimo rūmus papuošė ir L. Kubiliūnienės tapybos darbų paroda. Joje ir peizažai, ir portretai.
„Tapau dažniausiai ant drobės, akrilu. Ir labai įvairius darbus. Tai priklauso nuo nuotaikos. Šiuo metu mano meilė – meno žmonių portretai. Bet peizažai, urbanistiniai ar modernūs darbai man irgi nesvetimi“, – sako kūrėja.
Kalbėdama apie parodą, L. Kubiliūnienė priduria, kad menas neturi būti tik mielas ir pūkuotas: „Man visada gaila tų liūdnų, dramatiškų ar rėkiančių kūrinių, kokie jie geri bebūtų. Nes muzika, spektaklis, šokis yra veiksmas ir nuotaika, kurią pagavome, panešiojome, galbūt kažką pakeitėme ir paleidome. Bet visi apčiuopiami darbai – skulptūros, tapyba, drožiniai – amžiams lieka tokie, kokius juos sukūrė. Ir man kaip kūdikio gaila to amžinai kančiai pasmerkto kūrinio. Todėl negaliu lipdyti ar piešti nelaimingų ar gąsdinančių kūrinių. Nors tikrai bandžiau“.
Seimo rūmuose paroda bus eksponuojama iki gegužės 28 dienos. Gruodžio mėnesį ji bus atidaryta Panevėžio rajono bibliotekoje. Planuojama ekspoziciją perkelti ir į Panevėžio rajono savivaldybę.
Kūrė jau vaikystėje
L. Kubiliūnienė gimė 1967 metų balandžio 29-ąją. Buvo pirmas vaikas, bet apsuptas jau paaugusių dėdžių ir tetos. Kaip L. Kubiliūnienė sako, tai ir augo keistai, lepinama ir erzinama vyresnių ir pati būdama atsakinga už jaunesnes seseris ir brolį.
„Niekas labai su vaikais „nesicackino“, bet niekas ir netrukdė daryti, ką nori. Daug sirgau, ligoninė buvo antri namai, todėl anksti išmokau skaityti. Istorijos nunešdavo iš tos baltos lovos ir lašelinių, leisdavo ištverti ilgus ligos mėnesius. Jau paauglystėje ir ligoninėse atsirado galimybė piešti, lankstyti. Projektuodavau ištisus miestus, pasakas. Kažkaip anksti užaugau, aplink visada būdavo mažesnių, kurie pasiduodavo mano mokymams“, – į prisiminimus nuklydo ponia Loreta.
Vieni griauna, kiti kuria
L. Kubiliūnienė baigė tuometinį Panevėžio politechnikumą, metalo apdirbimo specialybę. Vėliau įgijo keramikės lipdytojos specialybę. Tik pradėjusi dirbti Ramygalos kultūros centre, įstojo į Panevėžio kolegiją ir pabaigė muzikos pedagogikos studijas.
„Na, muzikė nesu, bet pedagoge tai tikrai iš prigimties. Daug mokiausi ir mokausi savarankiškai. Esu smalsi, visada įdomu sužinoti, kaip viena ar kita padaryta, arba ką galima padaryti kitaip. Tai padeda ir kultūriniame darbe. Kūrybai savo malonumui ar tobulėjimui laiko beveik nelieka. Mano gyvenimas buvo pilnas įtampų, gerų ir nelabai emocijų, tik niekada nebuvo ramus. Labai myliu savo darbą, bet jis niekada netelpa į normalaus darbo valandas ar rėmus, jis nesibaigia uždarius kabineto duris ar nusilenkus žiūrovui. Viską perleidžiame per širdį ir jokie patarimai atsiriboti, streso valdymo kursai čia nepadeda. Nes suvaldytos emocijos nepasiekia žiūrovo, o jei nepasiekia, tai reiškia ne taip dirbame“, – sako L. Kubiliūnienė.
Ir dar priduria: „Kai jau būni visas perpildytas, kai širdis užspaudžia plaučius ir tiesiog nebegali įkvėpti, ieškai, kaip tai iškrauti. Vieni griauna, kiti kuria. Aš pasirinkau kurti“.
