Andrius Pocius puspenktų metų ragavo emigranto duonos Anglijoje, jau dešimtmetį gimtinėje dirba gaisrininku ir pusmečiu trumpiau ūkininkauja. Panevėžio rajone, Smilgiuose, su šeima gyvenantis vyras mano, kad toks pasirinkimas logiškas ir panašiai gyvenimą tvarkosi ne vienas jaunas žmogus kaime.
Pareigas perėmė iš tėčio
Panevėžio rajono savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje dirbantis A. Pocius tikino, kad į iškvietimus tenka važiuoti maždaug 25–30 kilometrų spinduliu. Žiemą iškvietimų nemažai. „Kūrenasi krosnys, rūksta kaminai, todėl iškvietimų tikrai nėra mažiau nei vasaros metu “, – kalbėjo jis.
Pasak vyro, ar pavyks laiku užgesinti liepsną, priklauso nuo daugelio faktorių. „Ar technika leis greitai nuvažiuoti į vietą, ar bus galima tinkamai prieiti ir užgesinti ugnį, kada gautas pranešimas, koks atstumas iki įvykiu vietos ir t. t.“, – atviravo gaisrininkas.
Būtent gaisrininku jis tapo anksčiau nei ūkininku, todėl ir dabar šis darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis. Vis dėlto, nuolat besiplečiant jau dabar 30 hektarų siekiančiam ūkiui, tikėtina, kad iš ūkio gaunamos pajamos aplenks gaisrininko algą. „Kol kas spėju ir ten, ir ten. Vieną parą dirbu, tada trys paros laisvos. Didžiuoju ūkio darbymečiu pasiimu atostogas, ūkyje padeda tėtis“, – pridūrė A. Pocius.
Tiesa, tiek ūkininko, tiek gaisrininko pareigas vyras perėmė iš savo tėčio.
„Grįžęs iš Anglijos, po gero pusmečio įsidarbinau gaisrinėje, nes atsilaisvino etatas. Prieš tai ten dirbo mano tėtis. Aišku, iki mano atėjimo tarp mūsų dar buvo pertrauka, bet galima sakyti, kad pakeičiau jį darbe. Ten geras grafikas, todėl galiu ne tik dirbti gaisrinėje, bet ir ūkininkauti. Ūkį irgi perėmiau iš tėvų, nes tėčiui sušlubavo sveikata, tad teko imtis veiksmų“, – pasakojo smilgiškis.
Iššūkiai
A. Pocius ūkyje augina grūdines kultūras: kviečius, miežius. „Grįžęs iš emigracijos pasiūliau tėčiui imti kokią paramą, bet tam, kad ją gautum, reikia turėti savo žemės, todėl perėmiau ūkį iš tėčio ir gavau paramą. Darbas nebuvo svetimas, nes tokį darbą jau mačiau nuo vaikystės. Tiesa, iš pradžių žemės sklypas nebuvo didelis, todėl buvo lengva dirbti. Na, o dabar plotas gerokai padidėjo. Su mažu žemės kiekiu – mažas pelnas, kuo didesnis sklypas – tuo didesnis pelnas“, – atviravo jis.
Visgi vyras atskleidė, kad ūkyje irgi būna nuopolių. „Didžiausias iššūkis ūkininkaujant – nenuspėjami orai. Tiek pavasarį per sėją, tiek rudenį, kai vyksta kūlimas, prasideda krušos – šokiai su ledais. Tuo metu ūkininkai sėdi kambary ir graužia nagus“, – teigė A. Pocius.
Emigranto duona
Tiesa, prieš nuosavą ūkį, gaisrininko pareigas ir emigraciją vyras buvo pareigūnas. Tačiau, kaip pats tikino, algos buvo juokingos, todėl teko priimti sprendimą emigruoti.
„Tai buvo maždaug 2004–2005 metais. Anglijoje dirbo pusbrolis, per jį ir įsidarbinau. Išvykome kartu su kitu kolega iš policijos. Anglijoje sekėsi gerai, todėl pasikviečiau ir žmoną. Dirbome pustrečių metų, po to grįžome ir pasistatėme namą, bet trūko lėšų jo įrengimui, todėl kilo klausimas – ar imti paskolą, ar grįžti atgal į Angliją. Nusprendėme grįžti. Tuomet jau užsidirbome tiek, kad įsirengėme namus visiškai, tik be baldų. Dirbome salotų fabrike. Žmona – fasavime, aš – pakavime, – apie emigranto duoną pasakojo A. Pocius. – Prieš tai išbandėme įvairias sritis.“
