Naujas tyrimas atskleidė, kad žmonėms gresia didesnė tikimybė kitąmet išnykti, negu, kad individualų žmogų nutrenks žaibas arba užpuls ryklys.
Mokslininkai nustatė, jog tikimybė, kad kažkuriais metais dėl natūralių priežasčių išmirs žmonija, siekia vieną iš 14000.
Komanda taip pat pastebėjo, kad rizika auga, kuomet prie skaičiavimų yra pridedamos ir žmonijos sukurtos grėsmės, tarp kurių branduoliniai ginklai bei klimato kaita.
Naujausias žmonijos išnykimo tyrimas buvo atliktas mokslininkų iš Oksfordo universiteto ir jų siekis buvo nustatyti bendrą žmonijos išnykimo nuo natūralių priežasčių, tarp kurių ir asteroido smūgis ir superugnikalnio išsiveržimas, tikimybę.
Komanda apžvelgė 200000 metų žmonijos karaliavimą Žemėje ir siekė nustatyti mūsų išnykimo tikimybę.
Šis skaičiavimas reiškia, kad žmonės turi didesnę tikimybę išnykti, nei kad individą nutrenks žaibas (1 iš 700000), kad jis bus užpultas ryklio (1 iš 650000) ar net kad jis susitikinės su supermodeliu (1 iš 880000), skelbia „The Sun“.
Antroje tyrimo dalyje komanda apžvelgė fosilijų duomenis ir nustatė, kad ši tikimybė sumažėjo iki 1 iš 23000.
Komanda surinko archeologinius ir fosilijų duomenis iš artefaktų, kurie yra šimtų tūkstančių metų senumo ir daugelis jų atkeliavo iš Maroko ir Etiopijos.
Praėjusiais metais atskira tyrėjų komanda sukūrė modelį, kuris nustatytų tris tikėtinus mūsų planetos likimus toliau augant Žemės populiacijai ir blogėjant klimato kaitos poveikiui.
Matematikai modeliavo, kaip pažangiosios civilizacijos senosiose egzoplanetose galėjo išgyventi ar išnyko susidūrusios su panašiai besikeičiančia aplinka.
Jie atskleidė, kad žmonija galimai susidurtų su „sklandžiais pokyčiais“ (soft landing), „palaipsnine žūtimi“ arba „plačiu subyrėjimu“.
Ekspertų teigimu, žūtis, kurios metu septyni iš dešimties planetos gyventojų būtų nušluoti nuo jos paviršiaus dar prieš jai stabilizuojantis, buvo pats dažniausias rezultatas.
„Sklandūs pokyčiai“ buvo pats pozityviausias rezultatas ir jis įvyko, kuomet civilizacija prisitaikė prie besikeičiančios planetos, išvengdama masinio išnykimo.
„Plataus subyrėjimo“ metu planeta buvo pernelyg jautri, kad atsistatytų nuo patirtų nuostolių, sukeltų jos gyventojų, kas privedė iki staigaus visų inteligentiškų gyvybės formų sunaikinimo.
Modeliuose nustatyta, kad netgi kuomet planetos perėjo link atsinaujinančio kuro vartojimo, taip siekiant apsisaugoti nuo išnykimo, kartais nuostolių vis dar būdavo pakankamai, kad nuo planetos paviršiaus nušluotų jos gyventojus.
Mokslininkų teigimu simuliacija atskleidžia radikalią tiesą apie iššūkius, su kuriais mes susiduriame įstumdami Žemę į jos žmonijos dominuojamą erą.
Komanda, kuriai vadovavo mokslininkai iš Niujorko Rochesterio universiteto, pasinaudojo populiacijos augimo Žemėje modeliais, kad išsiaiškintų kaip galėjo augti svetimos planetos.
Pasinaudoję statistiniais modeliais tyrėjai sukūrė galimas ateiviškų pasaulių istorijas, civilizacijas, kuriose jie augo ir klimato kaitas, su kuriomis buvo susidurta.
Šias visuomenes jie vadino „Egzocivilizacijomis“ ir teigė, kad mokymasis iš jų klaidų galėtų padėti mums pasiruošti klimato kaitos poveikiui.
Deja, iš trijų stebėtų likimų nei vienas nebuvo pozityvus.
Daugelyje modelių mokslininkai stebėjo, kad net iki 70 procentų populiacijos išnykdavo dar iki kol būdavo vėl pasiekiama stabili būsena.