Edmundo Skricko (83 m.) gimtinė – Pažibių kaimas, tačiau prieš dvylika metų jis atsikraustė gyventi į Panevėžį, pas seserį. Tėvai Pažibių kaime turėjo dvylika hektarų žemės, augino dešimt vaikų, todėl veiklos E. Skrickui niekada netrūko ir, kaip pats teigė, visą gyvenimą buvo aktyvus ir gyvybingas. „Aš fantastiškai gyvybingas“, – save apibūdino šviesuolis.
Bėgte ir su daina
Tėvas dirbo prie geležinkelio, tad keletą metų geležinkelietis buvo ir E. Skrickas. Vėliau baigė Vilniaus statybininkų mokyklą, o nuo 1979 m. įsidarbino Smilgių vidurinėje mokykloje – statė, remontavo, dažė, klojo plyteles, stiklino langus, taisė durų spynas. Darbe – bėgte ir su daina. Be giedojimo ir dainų senjoras jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Dainuoti pradėjo dar mokykloje. Mokytoja jam visuomet sakydavo „Skrickai, garsiau!“.
„Taip ir pradėjau garsiau ir garsiau dainuoti. Lankiau chorus, ansamblius. Taip linksminau žmones ir man tai patinka iki šiol. Jei būčiau mokėjęs groti pianinu ir solfedžiuoti, būčiau galėjęs dainuoti operoje“, – pripažino jis bei pridūrė, kad net ir dabar iš lovos nepakyląs be dainos.
Muzikos neišvengė net kariuomenėje. Iš viso tarnavo trejus metus ir keturis mėnesius. Dalį – Kaune, dalį – Vokietijoje. „Buvau mažiausias kuopoje, todėl paskyrė eiti giedoti“, – juokėsi E. Skrickas.
Tik lietuviškai
„Dainavimas ir giedojimas man labai patinka. Buvo laikai, kai giedojau net trijose bažnyčiose: Panevėžio Švč. Trejybės, Smilgių ir Berčiūnų. Taip ir būdavo – pusę devynių mišios Trejybėje, tada Smilgiuose, o Berčiūnuose užbaigdavome keturioliktą valandą. Dabar beliko tik viena Berčiūnų bažnyčia, nes kitur prastas susisiekimas, o aš važinėju autobusu. Dar būdavo vargonininkė veždavo, o dabar nebe. Todėl ir beliko tik Berčiūnai“, – atviravo jis.
E. Skrickui teko galimybė dainuoti ir laidoje „Duokim garo“. Tiesa, laida jam sukėlė ne pačias geriausias emocijas. „Man nelabai patiko, kad nuslopino mano balsą. Taip buvo gera dainuoti, o pamatęs supratau, kad nuslopino mane. Gaila… Be abejo, visas mūsų kolektyvas skambėjo gražiai, tik gaila, kad taip padarė“, – sakė senjoras.
Šviesuolio teigimu, jis dainuoja ir gieda tik lietuviškas dainas. Užsienietiškai, t. y. rusiškai, teko giedoti tik kariuomenėje. „Per tiek metų lankiau daug chorų ir ansamblių. Labai patiko dainuoti pas Bagdoną. Pas jį dainavau ketverius metus. Gaila, kad keliai išsiskyrė. Jo dėka gerai išlavinau balsą, nes jis daug su manimi užsiimdavo“, – tikino E. Skrickas.
Dievo dovana
Jis gieda ir dainuoja visa savo esybe.
„Man reikia, kad būtų vietos interpretacijoms. Tada siela laisva. Man reikia laisvės tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Sielai reikia maisto, o mano sielos maistas – laisvė ir savęs išreiškimas. Nesu tikintis, bet tikiu, kad mano balsas – Dievo dovana. Kunigas manęs klausė, kada eisiu išpažinties, o aš atsakiau, jog neisiu, nes aš manau, kad Dievas viską girdi ir mato. Taigi, kodėl aš turėčiau eiti pasisakyti kunigui, jei Dievas viską žino“, – samprotavo Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios giedotojas.
Ir ganė, ir skaitė
E. Skrickas – puikus skaitytojas ir pirmenybę teikia lietuvių literatūrai.
„Per savaitę perskaitau bent po dvi knygas. Perskaičiau visas J. Mikelinsko, R. Kašausko, V. J. Bubnio, A. Vienuolio knygas. Mano kartos knygos man labai patinka, nors yra gerų romanų ir iš dabartinių laikų autorių. Dabar mano mėgstamiausia knyga „Su meile iš Dangaus“, – teigė šviesuolis.
Jo akys geros. Džiaugiasi, kad akinių iki šiol dar nereikia ir gali skaityti. Na, o aistra skaitymui atsirado nuo penkiolikos metų. „Skaitymas atsirado, kai ganiau avis. Tada man kažkas padavė apysaką apie tigrus. Man taip patiko, kad ėmiau lankytis bibliotekoje. Taigi, ganydamas turėdavau ką veikti. Dabar manęs negalima atitraukti nuo knygų.“
Mažas žmogus su didele siela
Nors pagrindiniai vyro hobiai dainavimas, giedojimas ir skaitymas, jis išskiria ir vaikščiojimą.
„Kojos mano trumpos, todėl sportininku netapau, bet po kariuomenės kasdien sportuodavau, darydavau mankštą ir nubėgdavau bent po vieną kilometrą. Ir dabar stengiuosi visur eiti pėstute. Daug vaikščioti bei lakstyti tekdavo, kai ganiau avis. Esu paskaičiavęs, kad apėjau visą Žemės rutulį net pusantro karto. Taip pat esu nubėgęs bent dvidešimt tūkstančių kilometrų“, – tikino E. Skrickas.
Jis net ir mūsų pokalbio dieną nuėjo pusantro kilometro, mat lankėsi bibliotekoje, vėliau teko bėgti į autobusą, kad nepavėluotų.
Jis juokėsi, jog mirksint šviesoforui, galvojąs, kad jau nebespės pereiti, bet perbėgąs perėją lyg tai būtų šimto metrų bėgimo distancija. „Esu gyvybingas“, – pridūrė pašnekovas ir tikino, kad sportininku galbūt ir galėjęs būti, tačiau tam reikėjo didesnio ūgio, o jis – „mažas žmogus su didele siela“.
E. Skrickas – žmogus, kurio sielai reikia laisvės. Būtent todėl jis niekada nevedė. „Aš neturėjau žmonos, bet aš turėjau pakankamai laiko gastroliuoti ir džiaugtis gyvenimu. Esu reiklus sau ir nežinau, kaip būčiau gyvenęs turėdamas žmoną“, – atviravo šviesuolis.
