Iš Smilgių kilusi Valentina Šalkauskaitė jau besimokydama gimnazijoje žinojo, kad baigusi mokyklą norės sekti vyresniojo brolio ir sesers pėdomis bei studijuoti universitete. Tačiau niekaip nepavyko išsigryninti, kokias studijas rinktis. Kaip tik tuo metu ji sužinojo apie priimtą politinį sprendimą atstatyti privalomąją karo tarnybą. Na, o kadangi mergina save laiko Tėvynės patriote, tai buvo ženklas pasirinkti šį kelią.
Patirtis kariuomenėje
„Maniau, kad 9 mėnesiai savanoriškos tarnybos kariuomenėje padės apsispręsti dėl tolesnio kelio. Savanorystė kariuomenėje buvo įdomus nuotykis. Sutikau daug šaunių ir įdomių žmonių, išmokau naujų dalykų, sustiprėjau fiziškai ir psichologiškai. Visgi baigiantis 9 mėnesių tarnybai, pasakiau sau, kad kariuomenės man tikrai užteks, neketinau pasilikti profesinėje karo tarnyboje. Tačiau laikas praleistas kariuomenėje nepadėjo suvokti, ką noriu veikti toliau. Jausdama vis didesnį aplinkinių spaudimą siekti aukštojo išsilavinimo, įstojau į Vilniaus universitetą, molekulinės biologijos studijas. Nepraėjus nė mėnesiui studijų, supratau, kad „ne ten pataikiau“, tad studijas mečiau. Taip ir vėl atsidūriau kariuomenėje, tik šįkart kaip profesinės karo tarnybos karė“, – apie savo klajones pasakojo 27-erių Valentina.
Tarnaudama profesinėje karo tarnyboje ji susidūrė su dar didesniais iššūkiais nei atlikdama savanorystę. Visgi tarnyba sekėsi gerai, sėkmingai kopė karjeros laiptais, užsitarnavo seržanto karinį laipsnį. Tarnybos metu buvo sudarytos puikios sąlygos studijuoti universitete, tad baigė ištęstines agronomijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete.
„Atidavusi beveik aštuonerius metus tarnybai Lietuvos kariuomenėje supratau, kad noriu išbandyti ir kitas veiklas, tad nusprendžiau išeiti į atsargą. Visgi kariuomenė tapo svarbia mano gyvenimo dalimi, tad visiškai atsisveikinti negalėjau. Tapau Krašto apsaugos savanorių pajėgų savanore ir vieną savaitgalį per mėnesį skiriu savanoriškai karo tarnybai“, – paaiškino mergina.
Aukščiausios kokybės odos dirbiniai
Agronomija, Valentinos manymu, yra labai svarbi sritis, nuo kurios priklauso mūsų planetos ateitis.
„Ar augančiai gyventojų populiacijai maistą auginsime tvariai, darydami kuo mažesnę žalą gyvajai gamtai ir jos biologinei įvairovei, ar atvirkščiai – siekdami naudos čia ir dabar. Agronomijos studijas baigiau praeitais metais, tačiau pagal šią specialybę dar nedirbau. Šiuo metu turiu kitų darbinių planų, bet neatmetu galimybės kažkada dirbti šioje srityje, o, kad įgytos žinios nedulkėtų, jas panaudoju savo darže ir šiltnamyje“, – kalbėjo ji.
Taigi, šiuo metu Valentina užsiima ypač įdomia veikla – gamina įvairius odos dirbinius: diržus, pinigines, rankines ir t. t.
„Nuo mažens mėgau konstruoti, gaminti įvairius daiktus. Tarp savo draugų netgi buvau užsitarnavusi lankų ir laidynių (ragatkių) meistrės vardą. Jų esu pagaminusi ne vieną dešimtį. Daug žinių, įgūdžių, susijusių su braižyba, konstravimu ir panašiai, įgijau lankydama kambarinių aviamodelių, meistrelio būrelius (vadovas Vitalijus Salogubovas). Kiek save pamenu, visada norėdavau sukurti kažką naudingo savomis rankomis. Tokio noro vedama prieš daugiau nei penkerius metus pasigaminau pirmąją odinę piniginę. Šis amatas mane taip įtraukė, jog pradėjau kurti ir gaminti vis sudėtingesnius odinius gaminius. Supratau, kad šis užsiėmimas gali būti ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Tad neseniai nusprendžiau pradėti prekiauti savo kurtais gaminiais“, – pasakojo mergina.
Kūriniai slepiasi po „Valande“ vardu. Gaminius ji kuria iš aukščiausios kokybės augalinio rauginimo odos. Tai tokia oda, kuriai išdirbti naudojamos tik natūralios medžiagos, randamos augalų žievėje, lapuose, vaisiuose, šaknyse, medienoje. Tai draugiškiausias aplinkai odos išdirbimo būdas.
„Siekiu, kad mano sukurti gaminiai būtų laikui nepavaldūs, minimalistiški, lengvai pritaikomi prie įvairaus garderobo. Suprantu, jog konkuruoti su greitąja mada nebus lengva, tačiau tikiu žmonių sąmoningumu tausoti gamtą ir rinktis produktus, kurie nebūtų vienkartiniai. Tad viliuosi, kad šis mano kokybiškų ir ilgaamžių odinių gaminių verslas suklestės“, – teigė ji.
Nuotykiai už motociklo vairo
Net ir ši įspūdinga veikla dar ne viskas, kaip savo laiką leidžia smilgietė. Ji – motociklų fanė.
„Mano tėtis yra motociklų entuziastas. Pamenu, kai jis pirmą kartą mane pavežė su senute „Jawa“. Nuo tada žinojau, kad ir aš kada nors vairuosiu motociklą. Pirmąsyk prie mini motociklo vairo atsisėdau būdama gal dešimties. Vėliau buvo motoroleris. Na, o motociklininko teises išsilaikiau tik sulaukusi 24-erių, sekdama širdies draugo Šarūno pavyzdžiu. Tuomet prasidėjo kelionės motociklu po Lietuvą, vėliau – ir užsienio valstybes“, – dėstė Valentina.
Šių metų vasarą kartu su draugu ji keliavo motociklais į Norvegiją.
„Kol kas tai viena įsimintiniausių kelionių. Visgi keliauti motociklu yra gerokai sudėtingiau nei automobiliu. Koncentracija į kelią, eismą turi būti maksimali, oro sąlygos ne visuomet lepina, o ir kai miegas ima prie motociklo vairo – nepaužkandžiausi, kavutės neatsigersi. Šalmuose turime įtaisytas pasikalbėjimo įrangas, tad jeigu tik mane ar Šarūną pradeda imti miegas – kalbamės, užtraukiame kokią dainą ar imame kurti eilėraščius. Miegas kaipmat išgaruoja, o ir prisijuokiame nuo savo kūrybinių idėjų“, – juokėsi ji.
Vardan nuotykių ir taupumo keliaudami jie dažniausiai nakvojo palapinėje. Su savimi jiedu visuomet vežasi kelioninę dujinę viryklę, gaminasi maistą lauko sąlygomis, nepamiršta ir espreso kavinuko, kuris tarsi tapęs kelionių simboliu. Toks taupus, bet kartu ir įdomus keliavimo būdas jai pažįstamas dar nuo vaikystės, kai visa šeima vykdavo poilsiauti prie jūros su palapinėmis.
Aktyvi kultūriniame gyvenime
Nors šiuo metu mergina gyvena Pakruojo rajone, jos visa vaikystė iki 19 metų prabėgo Smilgiuose. Čia ji lankė ir iki šiol lanko tautinius šokius, dalyvauja kultūriniame gyvenime ir save laiko „tikra smilgiete“.
„Šiuo metu šoku vadovės Nijolės Vidžiūtės vadovaujamame Smilgių kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyve „Smilgė“. Šokti yra tiesiog smagu! Na, o vilkėti tautinį kostiumą, kaip ir kario uniformą, kyla didžiulis pasididžiavimas savimi ir savo šalimi“, – aiškino Valentina.
„Esu sudalyvavusi jau ne vienoje Dainų šventėje tiek šokdama tautinius šokius, tiek grodama Audriaus Dervinio vadovaujamoje liaudiškos muzikos kapeloje „Smilgenė“. Muzikavimas kapeloje, taip pat ir orkestruose „Saulutė“ (vadovė Ligita Bilevičienė), „Aukštyn“ (vadovas Remigijus Vilys) atnešė daugybę nuotykių, draugų, kelionių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Deja, jau kuris laikas muziką esu apleidusi, tik karts nuo karto su šeimyna susirinkę prie laužo pagrojame ir padainuojame“, – atviravo ji.
Paklausta, kaip gyvenime dera kariuomenė, kultūra ir menai, mergina paaiškino: „Skirtingos veiklos paprasčiausiai daro gyvenimą įdomesnį. Visgi suprantu, kad siekiant rezultatų, tikslų tam tikroje srityje, turi būti sudėlioti prioritetai. Metams bėgant, tikslai, taigi ir prioritetai, kinta. Šiuo metu mano didžiausi užmojai susiję su odos gaminių kūrimu. Tačiau tai nereiškia, jog nerasiu laiko kitiems užsiėmimams. Sportas – geriausia terapija, kultūra – atsipalaidavimas, naujų idėjų generavimas, savanorystė kariuomenėje – įsipareigojimas ir galimybė prisidėti prie šalies gynybos bei saugumo.“
