Dykumų ralyje „Dakaras 2018“ Pietų Amerikoje šiandien startuojantis lenktynininkas Benediktas Vanagas atokvėpio minutėmis greičiausiai prisimins ir Panevėžio rajoną bei Velžio seniūnijos Preidžių kaimo ūkininką Joną Tamošiūną. Ne tik todėl, kad juodu sieja sena bičiulystė – Jonas yra vienas iš tų nedaugelio, kurie neprašyti pasiūlo materialinę paramą Dakarui.
Priešpaskutinę 2017-ųjų dieną Preidžių kaimą sujudino nekasdienis įvykis, į ūkininkų Tamošiūnų kiemą sukvietęs būrį aplinkinių gyventojų, Seimo narį Petrą Nevulį, Velžio seniūnijos seniūną Andrių Viržaitį, bendruomenių pirmininkus. Preidžiuose apsilankė Dakaro raliui besirengiantis Benediktas Vanagas, kuriam viešnagė šiame kieme, pasirodo, – jokia naujiena. Giminiškos bičiulystės su Jonu Tamošiūnu siejamas B. Vanagas Preidžiuose lankėsi ne kartą, būdamas paauglys ūkininko laukuose ne kartą rovė burokus.
„Jonas yra iš tų nedaugelio, kuris pats pasiūlo paramą Dakarui, paprastai mes esame prašytojai, – sakė B. Vanagas, kuris su savo komanda, atsidėkodamas rėmėjams, šimtui jų dovanojo vėliavos stiebus su Lietuvos valstybės herbo Vyčio vėliavomis. Vyčiu puoštas ir „Toyota“ visureigis „Overdrive Hilux“, kuriuo Benediktas Vanagas su šturmanu Sebastianu Rozwadowskiu važiuos Dakaro ralyje. Seimo narys P. Nevulis kelionei į Pietų Ameriką B. Vanagui kartu su linkėjimais įdėjo lietuviškos naminės duonos kepalą. Panevėžys B. Vanagui nesvetimas kraštas: mūsų mieste palaidoti jo seneliai, čia gimnaziją baigė Benedikto tėvas, šviesios atminties chorų dirigentas Juozas Vanagas.
Klaidų Dakaras neatleidžia
Kartu su J. Tamošiūnu vėliavą iškėlęs B. Vanagas sulaukė gausybės klausimų.
„Tai, ką jūs man sakote šiandien – kad einu į peklą, girdžiu dažnai, bet galiu nuraminti – kiekvienam sava pekla, – šmaikštavo B. Vanagas. – Nemanau, kad toks lietingas ruduo ir dar nežinia koks bus pavasaris, ūkininkams yra mažesnė pekla, iš kurios po dviejų savaičių nepasitrauksi.“ Į sėkmės linkėjimus B. Vanagas reaguoja santūriai: „Gyvenime sėkmės nebūna – esi arba pasiruošęs, arba ne.“ Pasak jo, pernykštė patirtis, kai dėl automobilio sankabos gedimo, užsitęsusio remonto ir greičio ruožą užliejusių liūčių teko priimti sprendimą trauktis iš lenktynių jų nebaigus, pamokė, kad nereikia siekti būti greičiausiems – svarbiausia tądien nedaryti klaidų, nes klaidų Dakaras neatleidžia.
B. Vanago ir S. Rozwadowskio duetas kartu Dakaro trasą mėgins įveikti trečią kartą, o lietuviui ralis bus jau šeštas karjeroje. Pernai jis nefinišavo dėl technikos gedimų, o sėkmingiausi B. Vanagui iki šiol buvo 2015 metai, kuomet užimta 24-a vieta bendrojoje įskaitoje.
Šiemet B. Vanagas įrašytas į elitinių Dakaro ralio vairuotojų sąrašus. Pasak lenktynininko, toks sąrašas lemia nemažai privalumų, tačiau drauge – yra ir trūkumų. Vienas pagrindinių trūkumų – už nusižengimus vietoje finansinių baudų skiriamos laiko baudos. Tačiau tarp privalumų – galimybė prasčiau užbaigus vieną greičio ruožą kitą dieną startuoti iš aukštesnės pozicijos.
B. Vanago komandoje – 14 žmonių, dar 7 tūkstančiai kartu su Vyčiu puoštu automobiliu važiuos virtualiai, prisijungę prie lenktynininko inicijuotos akcijos. Specialiai Dakarui perdirbtas „Toyota“ automobilis kainuoja 300 tūkstančių eurų, tačiau ši suma didelė tik su lenktynių pasauliu nesusidūrusiems žmonėms – turtingesnių šalių automobilių ruošimo biudžetai siekia perpus didesnes sumas.
2018 m. Dakaras startuoja šiandien, sausio 6-ąją, Peru sostinėje Limoje ir finišuos sausio 20-ąją Kordobos mieste Argentinoje. Tai bus dešimtasis Dakaro ralis Pietų Amerikos teritorijoje. Iš viso sportininkų laukia 13 greičio ruožų, kurių bendras ilgis apie 9 000 kilometrų. „Pirmą kartą per šešerius metus Naujuosius sutiksiu Lietuvoje“, – tąkart sakė sausio 2-osios skrydžiui rengęsis B. Vanagas. Peru sostinę Limą jis pasiekė sausio 4 dieną.
Kiekvienam – savas Dakaras
Pasak B. Vanago, jam dažnai tenka išgirsti susižavėjusių žmonių, ypač jaunuolių, atodūsius, esą kaip jie norėtų būti lenktynininko vietoje. Tačiau, sako jis, ar tikrai jie sutiktų už tai mokėti jo kainą: laiko, aistros, jėgų, artimųjų jaudulio, fizinio ir emocinio išsekimo. „Tad visada sakau, jog kiekvienam – savas dakaras, – sakė B. Vanagas. – Svarbiausia – tikėti tuo, ką darai, dirbti su aistra ir stengtis padaryti geriausiai.“
Situacijos, kai dykumos vidury turi tik du pasirinkimus – arba likti smėlynuose, arba tokiomis sąlygomis pasikeisti automobilio ratą, išmoko nepasiduoti ir pasikliauti savimi. „Kita vertus, Dakare būna ir stebuklų – kai užklimpus dykumoje netikėtai pasirodo motoroleris ir sutinka tave ištraukti – tiesa, už du tūkstančius dolerių, bet pasirinkimas toje situacijoje tik toks“, – pasakojo B. Vanagas. Į klausimą, kaip įmanoma orientuotis dykumoje, B. Vanagas juokauja, kad jis visiškai nesiorientuojantis – kelionės kryptį pasako šturmanas.
Jautri emigracijos tema neaplenkė ir susitikimo Preidžių kaime. „Ką daryti, kad jaunimas nebėgtų iš Lietuvos?“ – lenktynininko klausė ūkininkai. „Manau, kad išeitis mums yra tik viena: atsikeli rytą, pasižiūri į veidrodį ir pradedi keistis, – sakė B. Vanagas. – Lietuvai labiausiai reikia, kad kiekvienas išsišluotume savo kiemą.“