Panevėžietė, dainininkė, dainų kūrėja, vokalo pedagogė Rasa Kaušiūtė gyvena, dirba ir kuria Vilniuje. Karantino metu beveik neturėdama lėšų, ji išleido keturis klipus, pradėjo kurti bei leisti autorinius kūrinius, išmoko karpyti, atrinkti videomedžiagą bei ją montuoti, režisuoti.
O šiais metais atlikėja žengė daugybę drąsių žingsnių: įkūrė MB „Deep Breath“ bei savo dainavimo studiją, išvyko į patyriminę stovyklą Madeiroje, veda terapines balso sesijas moterų stovyklose, planuoja išleisti autorinių kūrinių vinilinę plokštelę bei šiuo metu organizuoja autorinių kūrinių pristatymo koncertus išskirtinėse vietose – Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje bei Panevėžio muzikiniame teatre. R. Kaušiūtė neslepia, kai darbas veja darbą, kartais norisi ramiai atsikvėpti, ir nors Rasa visą gyvenimą buvo tikra miestietė, laimę ir ramybę ji rado Panevėžio rajono vienkiemyje.
Ant bangos
R. Kaušiūtė neseniai Vilniuje, Vaidilos teatre, įkūrė „Deep Breath“ studiją, kurioje, orientuodamasi į kvėpavimo praktikas, paremtas Dao filosofija, energetiniais ir sveikatingumo pratimais, moko dainavimo paslapčių.
„Šiuo metu tai, kas buvo keista, neįprasta, nesuprantama ir gal net nepriimtina prieš du dešimtmečius, dabartiniais laikais tampa norma ir net madinga. Tai, ką darau daugiau nei dvidešimt metų, dabar tampa labai pastebima, patrauklu ir net įeina į tam tikrą „madingumo“ sąvoką sąmoningumo siekiančių žmonių pasaulyje. Ir nors „madingumo“ niekada nesiekiau, pasirodo, tai įvyksta savaime. Rytų filosofija paremtos kvėpavimo praktikos šiais laikais jau tikrai nebe naujas dalykas. Na, o šia filosofija paremtos dainavimo pamokos – gal dar ir ne visai įprasta. Apskritai balso praktikos, atveriančios balsą, tampa vis populiaresnės, taigi šioje srityje, drįstu teigti, esu „ant bangos“, – sako R. Kaušiūtė.
Laisva siela – laisvas balsas
Kaip teigia balso ir garso terapinio kurso, kuriame šiuo metu Rasa studijuoja, kūrėja Jelena Vershinina – savo balsu, gydančiomis praktikomis, harmonizuojančiomis visą kūną, energetiką, galima gydyti netgi depresiją, apatiją. Balsas yra žmogaus siela. Laisva siela – lygu– laisvas balsas.
„Prieš 23 metus, besimokydama trečiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse, suvokiau, kad tradiciniu mokymu paremtas vokalo mokymas, o ypač dainavimas chore, nepadeda man atskleisti savo balso. Muzikos mokiausi nuo dešimties metų, bet, sulaukusi dvidešimt vienerių, prie savo vaikystės svajonės ne ką tepriartėjau, nors visi vadindavo mane chore „karaoke“, mat vis vaikščiodavau į karaoke vakarus, bent taip bandydama save realizuoti. Dar labai norėjau dainuoti ir džiazą, suradau džiazo virtuozą V. Čekasiną, kuris mane supažindino su Rytų filosofija paremtais kvėpavimo pratimais – tuomet mano gyvenimas pradėjo keistis“, – pripažįsta R. Kaušiūtė.
Balso galia
Atlikėja laimėjo studentiškos autorinės dainos konkursą, pradėjo dainuoti grupėje „Enter–TOP“, sėkmingai startavo Eurovizijos atrankoje bei gavo pagrindinį vaidmenį John Cander miuzikle „Cabaret“ Kauno muzikiniame teatre. Sulaukė kvietimo dainuoti „Žvaigždžių kvartete“.
„Štai tokia kvėpavimo pilvu galia – stiprėja norų realizacija, grįžti prie savo esmės, unikalumo, vadinasi, gali eiti tau skirtu keliu, mažėja aplinkos tau daroma įtaka, nes tu esi suradęs savo mikrovisatos centrą kūne. Ir, žinoma, balsas tampa laisvas, stiprus, vadinasi, patrauklesnis ir gražesnis ne tik sau, bet ir aplinkai, o tai reiškia – esi charizmatiškesnis bei gali daryti didesnį poveikį žmonėms“, – sako R. Kaušiūtė.
Eina skirtu keliu
Apie tai – kvėpavimą ir kūrybiškumo naudą – R. Kaušiūtė yra parašiusi metodinę medžiagą mokykloms. Su projektu „Negaišk laiko patyčioms“ Rasa apvažiavo daugybę mokyklų rajonuose, kuriose vesdavo pamokas, kaip reikia kurti, kvėpuoti, su vaikais kūrė dainas, surengė baigiamąjį koncertą. O pernai apsigynė ir mokytojos metodininkės kvalifikaciją.
Šiemet Rasa dar ryžtingiau ėmė siekti savo svajonių arba, kitaip sakant, – eiti skirtu keliu.
„Seniai jaučiau, kad greta įprasto dainavimo galiu vesti gydomąsias garso praktikas žmonių grupėms. Mandala dance užsiėmimų vadovė Diana Sophia, pastebėjusi mano potencialą, ištraukė mane iš komforto zonos ir paskatino. Taigi, rugsėjį Gervių pievoje esančiame kupole pirmą kartą grupei moterų vedžiau užsiėmimus, po kurių jos sakė – buvo taip gera, kad nesinorėjo grįžti į realybę“, – pasakojo Rasa.
Gydo sielą
Paklausta, ar balsas gali gydyti sielą, R. Kaušiūtė sako – be abejonės, taip. Ir geriausias poveikis, jei tai atsitinka tinkamu metu bei tinkamoje aplinkoje. Ryškus to pavyzdys, kaip pačiai Rasai atsitiko per jos lankomų sakralinio šokio mandala dance užsiėmimų baigiamąjį pasirodymą Šv. Elžbietos koplyčioje.
„Šokome apsirengusios baltomis suknelėmis energetiškai itin švarioje vietoje, lydint Viktorijos Bali improvizacijoms. Tai labai giliai palietė sielą. Šokio pabaigoje pasileido ašaros. Iš to gerumo. Sakoma, kai susigraudini dėl grožio – tarsi „grįžti namo“. Tai dažniausiai įvyksta per šokį ar dainavimą. Man svarbu žmogaus balsas. Esu itin jautri skleidžiamo garso vibracijoms“, – neslepia dainininkė, kuri pasitelkia ir intuityvų dainavimą.
„Intuityvus dainavimas reiškia sielos atvirumą, laisvę, emocijų paleidimą. Tai – apie leidimą sau laisvai jausti. Juk ne veltui žmonės, kai yra gerai nusiteikę, dainuoja duše ar improvizuoja. Kartą, vairuodama į Panevėžį, jausdama sunkumą širdyje, panorau viską išdainuoti, improvizavau be sustojimo ištisas dvi valandas, kartais nejučia paspausdama greičio pedalą daugiau nei reikia. Nė nepajutau, kaip iš Vilniaus atvykau į Panevėžį. Negaliu pasakyti, ką būtent dainavau, tai tarsi savotiškas transas. Ir kai kurios mano dainos taipogi paremtos intuityviu dainavimu. Ypač man ypatinga autorinė kompozicija „Tvankuma“, kurią netrukus ruošiuosi paleisti į pasaulį. Kai negali paaiškinti logiškai, kodėl būtent taip dainuoji, išreiški. Bet širdis visada žino, kodėl ir kam. Na, o pagal Jelenos Vershininos mokymus, intuityvusis dainavimas skatina žmones eiti savo širdies keliu, balansuoja energetinę žmogaus sistemą, ramina nervų sistemą. Kitaip tariant, įeina visi aktualūs dalykai stipriai transformaciniame šių dienų gyvenime, kuriame pilna nerimo dėl ateities“, – paaiškino R. Kaušiūtė.
Kai materializuojasi mintys
Dainininkė daug laiko skiria ir psichologinei sveikatai.
„Žinau, kad savo energija, mintimis galiu veikti žmones ir save. Mano energija gana stipri, mintys greitai materializuojasi, todėl reikia atsargiai mąstyti ir norėti, nes galiu greitai pritraukti tai. Kai netekau tėčio, žinau, ką reiškia destrukcinės mintys ir kur jos gali nuvesti. Todėl saugau savo energiją, švarinu mintis, kontaktuodama su žmonėmis ar ilsėdamasi po kontaktavimo su jais, praktikuoju Norbekovo mankštą, įvairias afirmacijas, meditacijas ryte ir vakare. Jei to nepadarau, jaučiuosi tarsi nenusipraususi, ir mano energija greitai išsenka. Kadangi naudoju didžiulius energijos kiekius bendraudama, dainuodama, kurdama, mokydama, organizuodama, nemažai laiko po to reikia ir atsistatymui“, – pasakojo Rasa.
Į Panevėžio rajoną
Poilsį ir ramybę dainininkė dažniausiai renkasi gimtajame mieste ar sodyboje Panevėžio rajone. „Ten mano jėgų atstatymo pagrindinė vieta“, – teigia panevėžietė.
Anksčiau tai buvo jos tėčio bičių laikymo bei medaus kopinėjimo vieta. Iš pradžių Rasa ne itin ją mėgo, ir tik vėliau sodyba tapo poilsio, atsiskyrimo nuo išorinio pasaulio svarbia vieta.
Rasa pasakoja, kad aplinkos tvarkingumu ir nepriekaištinga pastatų kokybe ši sodyba niekada nepasižymėjo, tad nenuostabu, kad po tėčio mirties pradėjus ją tvarkyti, atrodė – darbai niekada nesibaigs. Jie ir dabar nesibaigia, bet užtai visada Rasa turi ką veikti – šlifuoja pavėsinę, dažo šulinį, pjauna žolę, sodina, ravi, švarina pastato vidų ir aplinką.
„Darbų užtektų kone dešimtmečiui. Iš tiesų tai turiu gražių vizijų dėl šios sodybos, tik reikia turėti laiko realizacijai“, – atvirauja pašnekovė.
Palikti pėdsakai
„Ši sodyba man yra labai brangi – prisiminimais bei patirtimis. Yra daug tiesioginių mano tėčio paliktų „pėdsakų“. Kad ir jo žodžiais tariant „pagoniškas“ ugniakuras sodybos viduryje. Jo rankomis statyta pavėsinė. Pirties pastatas. Ji man brangi tiesioginiu bendravimu su gamta. Kartą vasarą tyliai sėdėjau prie kelio ir net nepajutau, kai kone per metrą nuo manęs atsirado zuikis. Taip ir sėdėjome keletą minučių šalia, kol nesumaniau jo nufotografuoti“, – juokėsi Rasa ir papasakojo dar vieną atvejį, kai paviliotas kotletų kvapo į pastatą įsėlino usūrinis šuo.
„Iš pradžių pamaniau, jog tai laukinis katinas ir pakalbinau: na, ką tu? Tada pamačiau tamsoje kažkaip kitaip nei katino blizgančias akis ir jau išsigandau. Gerai, kad tas usūrinis šuo buvo dar bailesnis už mane ir pasislėpė „už pečiaus“. Pamaniau, o jei taip kokiai meškai pasakyčiau – ką tu“, – juokėsi ji.
„Sodybos apylinkėse gali išvysti šalia vaikštančius gandrus, sutikti daugybę užklystančių šunų ir katinų. Su viena kate labai susidraugavome, net buvau pasišovusi vežtis namo, bet, matyt, pajutusi klastą, į keletą „susitikimų“ tiesiog neatėjo. Su vienu šuniuku ir dabar puoselėjame draugystę“, – džiaugėsi Rasa ir pridūrė, kad būna ir labai skaudžių netekčių.
„Prieš trejus metus dingo du šunys, kurie visada atbėgdavo mums atvažiavus. Manome, kad juos sudraskė tuo metu apylinkėse siautėję vilkai. Aplink sodybą daug laukinės gamtos. Kartu pamatai, kokia yra laisvės kaina. Tai – ir tam tikri pavojai“, – sako ji.
Visgi būdama sodyboje Rasa jaučia harmoniją su savimi ir aplinka, atsiriboja nuo išorinio pasaulio rūpesčių. Savotiškai džiaugiasi, kad interneto ryšys ten ypač silpnas. Sodyboje ji pailsi, net ir dirbdama tam tikrus fizinius darbus, kuriuos būtina atlikti, būnant ten, nes tai yra sodyba be patogumų. O grįžusi į „civilizaciją“ labiau vertina tokius stebuklus kaip bėgantis vanduo iš krano ar centrinis šildymas.
Skambės tikri išgyvenimai
Stabteli Rasa ir Panevėžyje. Aplanko patinkamas rūbų parduotuves, o vasarą mėgsta pasisukioti „Susitikime penktadienį“ renginiuose, viename iš jų ir pati dainavo. Kartais grįžusi ji praveda pamokas mokiniams, susitinka šnektelėti su kai kurių radijo stočių atstovais.
O dabar R. Kaušiūtė ruošiasi vežti plakatus į Panevėžio muzikinį teatrą, nes lapkričio 27 dieną ten vyks LP pristatymo koncertas „Įsimylėjus vaiduoklį“ su tarptautine muzikantų komanda, kur skambės išjaustos, jautrios, mistiškos autorinės dainos, rašytos pagal tikrus išgyvenimus bei įvykius karantino bei pokarantininiu laikotarpiu.
Sentimentai miestui
R. Kaušiūtė pasakojo, kad jos vaikystės ir paauglystės metu Panevėžys buvo laikomas gražių merginų bei „banditų“ miestu. Nors pati nėra nukentėjusi nė karto, visgi pamena, kaip nejauku būdavo tamsiais žiemos vakarais grįžti iš draugės vienai namo, kai tolumoje matydavo jaunuolių būrelį. Tuomet imituodavo vyrišką eiseną ir dar dėl šventos ramybės pereidavo į kitą gatvės pusę. Tada svarbu buvo būti „kietam“, „šustram“, tokia stengėsi būti ir ji, kad pritaptų.
Geriausi prisiminimai išplaukia iš tuometės 7-osios vidurinės mokyklos (dabar Juozo Miltinio gimnazija), kurioje Rasa jautėsi tarsi namie ir su gailesčiu paliko ją, kai po devynių klasių įstojo į tuometinę Panevėžio konservatoriją, prieš tai dar gavusi iš direktoriaus „Geriausios mokyklos rašytojos“ titulą.
„Visgi Panevėžyje jaučiausi ganėtinai „balta varna“ tame materialinės gerovės siekimo bei išorinio grožio puoselėjimo kulte tais laikais“, – teigė ji.
Dabar, anot pašnekovės, Panevėžys neatpažįstamai pasikeitęs, atsinaujinęs, labai modernus, šviesus ir progresyvus. „Manau, čia tikrai gera gyventi. Matau šiuolaikišką jaunų žmonių požiūrį, draugiškumą, kultūrą“, – pokyčiais džiaugėsi pašnekovė.
Gyvenimas be ribų
Paklausta, ar kada galvojo, – o kas, jei ne dainavimas, Rasa atvirai kalba – veiktų tą, kam laiko skyrė nuo penkerių metų – knygų skaitymas ir rašymas. Ji svarsto, kad dar galėtų būti renginių organizatorė, garsintų filmus ir gal kokią mažą kavinukę atidarytų ar tiektų maistą originaliose vietose, galbūt galėtų būti gide renkantis komfortišką viešbučio kambarį, maistą ar SPA paslaugas.
„Apskritai, po tiek gyvenimo išbandymų dabar manau, kad galėčiau dirbti daug ką. Kaip mano artima draugė sako: „Pradžioje tu mane pribloškei, nuėjusi mokytis siuvėjos amato po magistro studijų LMTA, tai dabar jau būtų sunku nustebinti“. Taigi, turiu net siuvėjos diplomą. Bet juk gyvenimas įdomus tada, kai pats save dar gali nustebinti ir praplėsti įprastas savo gyvenimo ribas“, – sako R. Kaušiūtė.
