Vos prasidėjus naujojo Seimo kadencijai ir daliai valdančiųjų prakalbus apie galimybę atkurti santykius su Pekinu, krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė tikina, kad jos pozicija šiuo klausimu išlieka kritiška. Anot politikės, Kinija tebėra vienas pagrindinių Rusijos karo mašinos finansuotojų.
„Kalbėjau su savo kolegomis, mūsų karine žvalgyba. Jų pozicija nesikeičia, tai ir aš nelabai matau poreikio keisti savo poziciją“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo D. Šakalienė.
„Mes visi labai gerai žinome, kad Kinija yra vienas iš pagrindinių Rusijos karo mašinų finansuotojų. Jų pagalba yra labai svarbi ir labai reikšminga Rusijai, vykdančiai karą Ukrainoje. Rusijos karinės pramonės vystymuisi jie taip pat turi ženklios įtakos. Turbūt niekas neturi jokių naivių iliuzijų tikėtis kažkokios draugystės iš Kinijos“ , – akcentavo ji.
Pasak ministrės, itin didelę įtaką šiuo klausimu turi ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laikysena dėl santykių su Kinija. Todėl, dėsto politikė, poreikį stabilizuoti ryšį su Pekinu turi vertinti užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys. Anot jos, šioje situacijoje pagrindinė užduotis yra subalansuoti skirtingus žvalgybos ir užsienio politikos formuotojų interesus.
„Ar mes galime tikėtis draugystės ir partnerystės su Kinija? Niekas turbūt nėra naivus ir taip negalvoja. Ypač šioje situacijoje, kai mūsų transatlantinis partneris turi labai aiškią neigiamą poziciją Kinijos atžvilgiu ir mums partnerystė su JAV yra labai svarbi dėl įvairių priežasčių. Čia irgi yra dar vienas iš tų argumentų, kad tam tikrų žaidimų nežaidžiame vieni. Nesame negyvenamoje saloje. Šioje vietoje atsižvelgti ir subalansuoti tuos interesus reikia. Tačiau ar Kinija yra grėsmė? Kinija yra grėsmė“, – dėstė D. Šakalienė.
„Mums reikia priimti strateginį sprendimą, kas mums yra šioje situacijoje patogiausia. Aš sakyčiau, kad tai yra nelengvas balansas tuo požiūriu, kad nereikia turėti iliuzijų, jog santykiai su Kinija bus geri, nes taip nebus. Reikia matyti strateginį mūsų partnerių, tokių kaip JAV, interesą. Nebūkime naivūs, Europai reikia JAV“, – pabrėžė ji.
Visgi, ministrė tikina, kad Lietuvos pozicija Pekino atžvilgiu turėtų sutapti su kitų Aljanso valstybių požiūriu.
„Būti tame pačiame puslapyje kaip ir visas NATO Aljansas – būtų tikrai protinga. Visi kiti turi tą diplomatinį kanalą, kuris yra ambasadorių lygio, mes esame vieninteliai, kurie neturi. Jeigu mano kolega užsienio reikalų ministras mato poreikį turėti tam tikrų diplomatinių paslaugų atkūrimą, tai aš tikrai tokius argumentus galiu girdėti“, – svarstė socialdemokratė.
Diskusijos dėl Lietuvos ir Kinijos santykių tęsiasi pastaruosius 4 metus. Po socialdemokratams sėkmingų Seimo rinkimų, dabartinės Vyriausybės vadovas Gintautas Paluckas buvo užsiminęs apie galimybes gerinti dvišalį kontaktą su Pekinu ir grąžinti į Kiniją Lietuvos ambasadorių.
Tiesa, netrukus premjero pozicija švelnėjo. Apie santykių gerinimą neužsimenama ir Vyriausybės programoje. Priešingai – dokumente Kinija įvardijama kaip didelis iššūkis Lietuvos užsienio ir saugumo politikai.
Savo ruožtu užsienio užsienio reikalų ministras K. Budrys yra teigęs, jog Vilnius nori normalizuoti santykius su Pekinu. Anot politiko, Lietuva norėtų, kad Kinija grąžintų diplomatinį atstovavimą į aukštesnį lygį ir turėtų Vilniuje savo ambasadorių.
Panašiai yra pasisakęs ir Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis. Anot jo, Lietuva ir Kinija galėtų atkurti diplomatinius santykius ir į šalis atsiųsti savo valstybių ambasadorius.
Į šiuos pareiškimus sureagavo ir Pekinas. Kaip teigė Kinijos misijos Europos Sąjungoje (ES) patarėja Fang Mei, Pekinas tikisi, kad dvišaliai santykiai „sugrįš į įprastas vėžes“. Tačiau pažymima, jog bendravimas ir mainai gali būti stiprinami tik gerbiant „vienos Kinijos“ politiką.
ELTA primena, kad 2021 m. pabaigoje Lietuvoje atidarius Taivaniečių atstovybę, Vilniaus ir Pekino santykiai gerokai paaštrėjo. Kinija pritaikė griežtas diplomatines ir ekonomines sankcijas. Be to, Kinijos užsienio reikalų ministerija oficialiai pakeitė diplomatinių santykių su Lietuva lygį – nuo ambasadoriaus iki laikinojo reikalų patikėtinio.
Įtampa dvišaliuose santykiuose tvyrojo ir anksčiau – po to, kai Lietuva pasitraukė iš „17+1“ bendradarbiavimo formato su Kinija. Tuometis šalies diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis ragino Lietuvos pavyzdžiu sekti ir kitas Europos Sąjungos valstybes. Visgi, Vilniaus pavyzdžiu pasekė tik kaimyninės Estija ir Latvija.
