D. Rapšys su šeima.Lietuvos plaukikas panevėžietis Danas Rapšys toliau garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Tuo tarpu jo mama Gitana Rapšienė besąlygiškai palaiko savo sūnų ir tiki, kad net ir pasibaigus plaukiko karjerai jis neliks ant ledo. Tiesa, kol Danas mokėsi mokykloje, iš jo mokytojų tekdavo išgirsti visokių raginimų sunerimti, bet moteris tvirtai pasitikėjo tiek sūnaus pasirinkimo, tiek jo trenerių atliekamu darbu.
Ir šiandien dėl to nesigaili – atvirkščiai, didžiuojasi Danu ir ragina jį net ir suklupus, keltis ir eiti toliau pasirinktu keliu.
– Papasakokite, ar Danas vienintelis vaikas šeimoje?
– Ne, jis turi ketveriais metais jaunesnę sesę, ji irgi yra plaukikė, buvusi Lietuvos čempionė, šiuo metu baigė pirmą kursą universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jos specialybė sporto vadyba, bet studijuoja tokiomis sąlygomis, kad yra universiteto plaukikų komandoje.
– Ar nesunku buvo auginti du plaukikus?
– Ne. Natūraliai vaikai augo savaime. Nieko nereikėjo man aukoti, gyvenome normalų gyvenimą. Kaip ir visi tėvai, norėjome, kad vaikai kažko siektų.
– Kada pastebėjote, kad Danas nori savo gyvenimą sieti su plaukimu?
– Tokio konkretaus noro niekada ir nebuvo. Taip sutapo, kad Danas ėjo į šalia esantį lopšelį-darželį, kuriame vieninteliame Panevėžyje buvo baseinas. Todėl tiek jis, tiek dukra baseiną pradėjo lankyti nuo kokių 3 metų. Kai baigėsi darželis, trenerė teiravosi, kad gal kas norės toliau lankyti baseiną. Danas buvo labai judrus vaikas, tad be jokių klausimų tęsė pamokas. Plaukimas – gražus sportas, o Danui reikėjo kažkur išlieti savo energiją.
– Paauglystėje ateina noras prieštarauti tėvams, daryti priešingai nei jie sako. Ar Danui buvo toks periodas, kai norėjosi viską mesti?
– Būtent, kad mesti noro jam nebuvo. Man net pačiai keista, kad nebuvo. Danas – hiperaktyvus vaikas, jam reikėjo kažkur išsilieti. Tik tai buvo labai daug pasiūlymų iš kitų sporto šakų. Kai pamato, kad jis talentingesnis, tai ir viena sporto šaka bando pervilioti, ir kita. Bet labai pasitikėjome treneriais, matėme, kad Danas eina teisinga linkme.
Plaukime užsilaiko labai tvirti žmonės, su tvirtu užnugariu, šeimos palaikymu. Todėl net nesvarstėme kitų užsiėmimų. Tiesa, ketverius metus Danas dar lankė tautinius šokius šoko. Dalyvaudavo konkursuose. Plaukimo treneriai neprieštaravo, netgi atvirkščiai – sutiko su tokia papildoma veikla, nes net ir plaukime ji padeda pajusti ritmą. Be to, ir treniruočių intensyvumas nebuvo dar toks didelis.
– O kada jau prasidėjo tos intensyvios treniruotės?
– Gal 5-6 klasėje. Tuomet prasidėjo rytinės treniruotės. Iš pradžių net buvo neįprasta, kaip čia 6 valandą ryto vesti vaiką į vandenį. Bet treneriai paaiškino, kad plaukime yra toks režimas, taip ir prigijo.
– Tai Dano vaikystė ir paauglystė praėjo baseine, tiesa?
– Tikrai taip. Manau, kad tai buvo privalumas. Apsiribodavome tuo, kad jo draugai būdavo pas mus namie, kai turėjome galimybę, nes treniruotis reikėdavo daug, o savaitgaliais vykdavo varžybos, todėl laiko kažkam kitam nelikdavo. Gal dėl to ir visi jo dabartiniai draugai yra iš plaukimo pasaulio.
– Kai prasidėjo varžybos, ar nebūdavo traumos, jei nepasisekdavo?
– Visko būdavo. Kol buvo mažas, buvo lyderis. Paskui atėjo toks tarpsnis, kai lyg ir ūgio truputį trūko. Reikėjo išlaukti. Kai sulaukė 15-16 metų, ėmė sektis. Tada sakyčiau, kad ir prasidėjo rimtesnė jo karjera.
– Jums nebuvo nerimo, kai supratote, kad tai nėra tik pomėgis?
– Jis buvo tvirtose rankose, todėl jokių abejonių nekilo. Daną visą gyvenimą supo ir supa labai geri žmonės: darželyje, mokykloje. Palaikymas buvo visur visokeriopas. Atrodo kur bereikėtų kreiptis, visur labai geri žmonės. Gal sutapimas?
– Gal šeimoje yra ir daugiau sportininkų?
– Ne. Mėgėjiško sporto ragavę, bet niekas profesionaliai nesportuoja. Aš pati baigiau inžineriją, bet dirbu energetikos srityje.
– Ar šiandien dar pavyksta jums kartu su Danu keliauti į varžybas?
– Jei tos varžybos Lietuvoje, visada keliaujame kartu. Buvome nuvykę į Vokietiją. Bet jei jau kalbame apie tolimesnes šalis, pavyzdžiui, Korėją, žinoma, kad kartu važiuoti neišeina.
– Kuo Danas norėjo tapti vaikystėje?
– Tokios vienos svajonės jis neturėjo. Gal kaip ir visi berniukai domėjosi automobiliais, keturračiais. Gal apie pareigūno profesiją kažkada buvo užsiminęs. Jis labai anksti įšoko į tą profesionalų sportą, todėl neliko laiko, kada galvoti apie kitas profesijas.
– Dažnai individualaus sporto profesionalai susiduria su finansiniais sunkumais, ar jums dėl to bėdų nekilo?
– Kiek galėjome, tiek mes padėjome. Kita vertus, ir šiandien jis negyvena kaip koks turtuolis. Paprastame bute, paprastomis sąlygomis. Ne komandinės šakos sportininkai nėra labai smarkiai finansuojami, bet surandame rėmėjų.
– O dėl ateities ar esate rami? Vis tik plaukimas yra laikina…
– Mano požiūris toks, kad jis turi galvą, turi pakankamai tvirtą pasaulėžiūrą ir niekada nebus per vėlu nuspręsti, ką nori veikti toliau. Neoficialų universitetą jis jau baigęs. Ką norės, tą ir veiks ir nė kiek dėl to nesijaudinu. Visą šitą kelią jau perėjau mokykloje.
Kai būdavo nueina Danas į pamokas apsimiegojęs, ir kokia matematikos mokytoja sako: „Jūs suprantate, kad Danui trūksta balų, dabar tai jis sportuoja, o kaip bus vėliau?“ Ir kiekvieną kartą per kiekvieną susirinkimą tą girdėdavau. Bet pasirodo ir be matematikos lygties kažkuo galima tapti. Tai manau, kad kiekvienas žmogus gali save atrasti ir tam niekada nebus per vėlu.
– Ar daug naujienų sužinote dabar iš žiniasklaidos, ar vis tik pats Danas paskambina ir pasipasakoja?
– Mes susirašinėjame žinutėmis, bet jos tikrai nėra tokios, kad klausčiau jo, kaip jis jaučiasi, kad jam kažkas nepavyko ar panašiai. Aš tiesiai šviesiai sakau, kad jis yra mano sūnus ir eis iki galo, stosis, kelsis, suprantu, kad sunku, bet eis. Tokios užuojautos jis iš manęs net ir nelaukiau, man, kaip ir jam, svarbu rezultatas.
– Kokių charakterio bruožų, anot jūsų, reikia turėti sportininkui?
– Pasakysiu bruožą, kuris man patinka pas Daną. Būna Danas užsidega, nuomonės nesutampa, bet jis niekada ilgai nelaiko pykčio. Jis gali padiskutuoti, bet paskui viską ramiai pergalvos. Niekada nesiskundė. Tai nebūtinai sportininko turi būti savybė, tai tiesiog bendražmogiška savybė, kuri man patinka. O sportininko – gal tas noras siekti kažko.
– Ką patartumėte kitoms mamoms, kurios augina galbūt būsimus sportininkus?
– Nesimėtyti į šonus. Kiekvienoje gyvenimo srityje nereikia blaškytis, nes nebūsi visur pirmas. Tai mažiau blaškymosi ir daugiau pasitikėjimo specialistais.