35-ą pedagoginį rugsėjį pasitiko Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos kūno kultūros mokytoja metodininkė Sigita Rudienė. Ji per ilgametę darbo patirtį ne kartą buvo apdovanota svarbiais įvertinimais.
Mokytojai už nuoširdų ir kūrybingą pedagoginį darbą bei puikų mokinių parengimą Lietuvos kūno kultūros ženklui gauti Panevėžio rajono savivaldybė įteikė padėkos raštus. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras taip pat padėka mokytoją apdovanojo už sportinės veiklos organizavimą ir neformalųjį mokinių ugdymą. Pasitinkant gražią ir patirtimi turtingą sukaktį kalbėjomės su mokytoja S. Rudiene.
– Kas nulėmė, kad pasirinkote pedagogo profesiją ir tapote kūno kultūros mokytoja?
– Švietimo ministrės žodžiais tariant, mus visus jungia mokykla. Susitinka mokytojas ir mokinys, siekia bendrų tikslų. Būti mokytoju yra daugiau negu profesija. Jeigu išdirbi daug metų vienoje darbovietėje, gal tai pašaukimas?..
Jeigu atsakyti trumpai, mano pasirinkimą nulėmė kūno kultūros mokytojas Vincas Bredelis. Jo asmenybė, pavyzdys. O gal giminės genas?.. Nes giminėje yra apie dešimt mokytojų.
Esu kilusi iš Pasvalio rajono. Baigiau Joniškėlio vidurinę mokyklą (dabar Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija). Nuo penktos klasės pradėjau lankyti rankinio būrelį, kurį treniravo mano minėtas mokytojas V. Bredelis. Jo ramus būdas, asmeninis pavyzdys padėjo apsispręsti, kuo norėčiau būti. Su dideliu malonumu lankydavom treniruotes, vykdavom į varžybas. Neateiti į treniruotę būdavo kažkaip nepatogu. Ne todėl, kad bijai, bet dėlto, kad gerbi.
Prieš 35 metus baigusi Kauno kūno kultūros institutą (dabar sporto universitetas) pradėjau dirbti kūno kultūros mokytoja Krekenavos vidurinėje mokykloje.
Per tuos ilgus darbo metus buvo daug džiaugsmo pergalių tapus rajono nugalėtojais ar prizininkais. Vadovaujant turizmo būreliui teko atstovauti rajonui respublikinėse varžybose. Su mokiniais analizuodavome ir sportines sėkmes, ir nesėkmes.
– Kaip pasitikot naujus mokslo metus?
– Kiekvieni nauji mokslo metai, tai dar vieneri metai prie mokytojo patirties. Tai šventė daugelyje šeimų. Kiekviena Rugsėjo 1-oji atneša šiek tiek jaudulio, naujovių, iššūkių. Daugiau kaip prieš dešimt metų išleidusi trečiąją auklėtinių laidą nusprendžiau daugiau nebeturėti auklėjamosios klasės. Bet čia pasitvirtino posakis „Niekada nesakyk niekada“. Pokalbio su buvusiais mokiniais metu nuskambėjo prašymas – gal galėtumėt padėti? Jeigu sugebėsiu, kodėl gi ne. Buvę auklėtiniai sakė: norim, kad būtumėt mūsų vaikų auklėtoja. Teko ilgokai pasvarstyti, bet… kaipgi nepadėsi „savo“ buvusiems vaikams… Taip ir tapau penktokų auklėtoja.
– Kas svarbiausia būnant auklėtoju?
– Būti auklėtoju, tai nesibaigiantys klausimai ir atsakymai, įvairūs sprendimo būdai, tai galvos skausmas dėl sėkmių ir nesėkmių. Tai darbas ne tik su mokiniu, bet ir su auklėtinio šeima. Reikia sugebėti pamatyti ir suprasti, kada jam liūdna, skauda, ar kažkur jo gyvenimo kely ištiko nesėkmė, ar aplankė pirmoji meilė, ar nekaltai buvo pabartas tėvų ar patėvio. Ir dar daug „kodėl?“, „kaip?“.
– Kokie artimiausi planai, darbai su auklėtiniais?
– Geriau pažinti auklėtinius, jų šeimas. „Sucementuoti“ klasės kolektyvą, kad gerai jaustųsi naujokai, atėję iš kitų mokyklų, ir t. t.
Ir dar būtų toks rudeninis sumanymas. Dvyliktokai išeidami iš mokyklos prie mokyklos pasodina medelį. Mes norėtume medelį – vaismedį – pasodinti rudenį, kada susitikome – penktoje klasėje. Ir auginsime, prižiūrėsime, kol tapsime dvyliktokais. Per tiek metų turbūt ir vaisių sulauksime.
– Koks mokytojo-auklėtojo laisvalaikis?
– Pasibaigus pamokoms, sporto būreliams, auklėtojo veiklai, jis būna įvairus, pagal pomėgius, nuotaiką. Taip pat turiu visuomeninės veiklos, esu Krekenavos bendruomenės „Tiltas“ pirmininkė, Krekenavos seniūnijos bendruomenių koordinatorė ir kt., bet kartais randu laiko ir sau, savo pomėgiams virtuvėje.
– Ką palinkėtumėt kolegoms?
– Kolegoms palinkėsiu, kad profesija taptų pašaukimu.