Praėjusį rudenį Berniūnuose duris atvėrė nauja modulinė biblioteka – vienintelė tokia Panevėžio rajone. Šiltame ir jaukiame namelyje lankytojų laukia papildytas knygų fondas, skaitymo, stalo žaidimų kampelis ir kompiuterių erdvė. O gyventojus pasitiks šio kultūros židinio šviesuolė – bibliotekininkė Rasa Budrevičienė, kuri sako, kad naujos bibliotekos atidarymas yra didelė šventė. „Nuotaika šventiška ir pakili. Pagaliau būsime nuo nieko nepriklausomi“, – džiaugėsi R. Budrevičienė.
Ji dėkoja gyventojams ir kolegoms, kurie persikraustant geranoriškai padėjo pernešti knygas, išvežti lentynas, draugiškai nešė ryšulius su visais bibliotekai priklausančiais daiktais. „Žmonių bendruomeniškumas visada matomas, kai reikia bibliotekai pagalbos“, – pastebi R. Budrevičienė.
Vienintelė kultūros įstaiga
Konteineriniame namelyje įsikūrusi biblioteka – vienintelė tokia Panevėžio rajone.
„Čia patalpos erdvios, šiltos ir jaukios, naujos ir šiuolaikinės lentynos, kėdės bei stalai. O biblioteka ir toliau tęs savo darbą, kokį dirbo iki persikraustymo į naujas patalpas. Gaunamos naujos knygos, spauda, įvairi informacinė literatūra. Fonde yra apie 3000 knygų. Bibliotekoje veikia nemokamas internetas, spausdinimo ir kopijavimo paslaugos. Gyventojai mokomi kompiuterinio raštingumo. Vasarą vyksta vaikų stovyklos, rašomi sveikatos projektai. Organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, minimos valstybinės šventės, ruošiamos parodos bei edukaciniai renginiai vaikams ir suaugusiesiems. Biblioteka turi 130 skaitytojų, trisdešimt iš jų – vaikai. Ji buvo ir dabar yra vienintelė kultūros įstaiga, gyventojų bendravimo ir laisvalaikio praleidimo vieta. Berniūnuose nėra nei mokyklos, nei kultūros centro“, – kalbėjo R. Budrevičienė.
Vienijo bendras tikslas
Anksčiau biblioteka buvo įsikūrusi buvusio Berniūnų kaimo darželio ir mokyklėlės patalpose. Kaip pasakojo bibliotekininkė, pradžioje bibliotekos patalpos buvo mažos, šaltos su senomis lentynomis ir pasenusiu inventoriumi. Po kelerių metų nutarta biblioteką perkelti į to paties pastato didesnes patalpas. Šios buvo išdažytos ir atnaujintos. Deja, žiemą dirbti buvo šalta, nes šildė tik elektriniai radiatoriai.
„Dirbome ir džiaugėmės, kad turime dideles patalpas, kurioje sutilpdavo skaitytojai dalyvaudami renginiuose. Tuomet biblioteka talpino apie 30 žmonių. Atrodo, dirbk ir džiaukis, kad skaitytojams yra kur susiburti, bendrauti, skaityti knygas. Tačiau atėjo toks metas, kai visas pastatas buvo privatizuotas, ir bibliotekai teko išsikraustyti. Kraustėmės vėl, šį kartą priėmė Berniūnų bendruomenės namai, bet laikinai. Gyventojų dėka buvo surinkta virš šimto parašų, parašytas raštas ir nuvežtas gerb. merui Antanui Pociui. Dėka gyventojų, rajono mero, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės ir Berniūnų bendruomenės pirmininko Rajono savivaldybė skyrė lėšas ir buvo nupirktas dabartinis namelis, kuriame ir įsikūrė biblioteka“, – pasakojo R. Budrevičienė.
Drauge 17 metų
Anot bibliotekininkės, Berniūnuose biblioteka labai reikalinga, nes tai vienintelė kultūros įstaiga.
„Kaip ir minėjau, kaime nebėra nei mokyklos, nei darželio, nei kultūros centro. Visa veikla vyksta bibliotekos ir bendruomenės pirmininko pagalba. Jei nereikėtų kaime bibliotekos, gyventojai nebūtų tokie vieningi, draugiški ir aktyvūs. Jų dėka rajono meras pamatė, kad biblioteka turi gyvuoti. Dabar įsikūrėme gyvenvietės centre prie kelio, kuriuo žmonės vaikšto kiekvieną dieną tai į parduotuvę, tai vieni pas kitus į svečius. Kaip neužsukus į biblioteką, juk mes visi drauge jau septyniolika metų ir vieni kitus gerai pažįstame. Žmonės ateina paskaityti spaudos, pasiimti mėgstamų knygų, pasidalinti savo džiaugsmais ir nesėkmėmis. Kartu džiaugiamės, kartu ašarą nubraukiame dėl išėjusių anapilin ilgamečių skaitytojų. Senjorai kreipiasi pagalbos dėl buitinių reikalų, informacijos dėl įvairių neaiškumų. Vaikai po mokyklos visada atbėga pasėdėti prie kompiuterių bei pažaisti bibliotekoje esančiais žaidimais, daug piešia, ruošia pamokas, skaito vaikiškas knygeles bei žurnalus“, – pasakojo bibliotekininkė.
Ji mano, kad kaimo biblioteka visada išliks aktuali. „Nors daug jaunimo išvažiuoja iš kaimo vietovių, bet lieka senjorai, vidutinio amžiaus žmonės, kurie dirba mieste, lieka vaikai, kuriems nėra kuo užsiimti po pamokų. Biblioteka visada atvira visiems su savo knygomis ir paslaugomis. Daug yra žmonių, kurie nori skaityti ir liesti popierinę knygą, kuri kvepia istorijomis, atradimais, informacija, kelionėmis bei meile žmogui. Skaitytojas bibliotekoje randa sau įdomius užsiėmimus, edukacijas ar pagaliau bendravimo vietą prie arbatos puodelio“, – sako Rasa.
Prašymai skirtingi
Pasak R. Budrevičienės, į biblioteką berniūniečius atveja skirtingi reikalai. Bibliotekininkė sulaukia įvairių gyventojų norų ar prašymų. Pavyzdžiui, vidutinio amžiaus žmonės skaito įvairią grožinę literatūrą, renkasi naujas knygas, prašo parvežti iš kitų bibliotekų retų knygų, kurių Berniūnų bibliotekoje nėra. Anot Rasos, senjorai skaito meilės romanus, mėgsta knygas apie tikrus įvykius, biografijas, istoriją, gamtą, mediciną.
Nemažai žmonių mėgsta skaityti spaudą bibliotekoje, nes gali pabendrauti, pasidalinti mintimis, planuoti naujas veiklas bibliotekoje.
„Kaip tik šiandien senjoras, eidamas pro biblioteką, sustojo ir užklausė, ar turime bibliotekoje šachmatus. Mano atsakymas buvo „Taip, turime. Tik mažus“. Tada jis paprašė, kad nupirktume didelius, gerai matomus: „Tada ateisime su kaimynu žaisti“, – šypsojosi R. Budrevičienė.
Ji teigia, kad viską galima įgyvendinti, kad tik tam kaimo žmogui būtų, kur ateiti, kad jaustųsi laukiamas ir galėtų turiningai praleisti laiką.
Lyg didelė šeima
Retai, bet kada bibliotekoje įsivyrauja tyla, kai nebūna žmonių, o knygos ilsisi užverstos, Rasa kuria ateities planus. Ieško naujovių, domisi, kas vyksta kitose bibliotekose, nes vėl ateina kitas mėnuo, įvairios šventės – reikia žmonėms įdomesnių renginių bei naujos informacijos. O ir pats bibliotekininkas turi mokytis, lankyti kursus ir domėtis kompiuteriniu raštingumu. Skaitytojui turi atsakyti į visus jam dominančius klausimus.
„Pastebėjau, kad skaitytojas gerbia bibliotekininką. Žmonės pasitiki, žino, jeigu ne iš karto, tai kitą dieną jis gaus reikalingą informaciją. Paprasčiausias pavyzdys: žmogus nori įsivesti dujas. Reikalinga visa informacija, kur kreiptis ir nuo ko pradėti tvarkyti dokumentus. Senjorai kreipiasi dėl įvairios socialinės pagalbos. Turbūt labiausiai pažeidžiami yra žmonės su negalia ir senjorai. Interneto neturi, mobiliais telefonais naudotis sunku. Todėl tenka ir pamokyti susirasti informacijos ir pačiam padėti įvairiais klausimais. Manau, kaip bendrauji su žmogumi, taip jis tau ir atsidėkoja – savo geru žodžiu, gėlės žiedu, nepamiršta tavo gimimo dienos, net savo pagamintais skanėstais palepina. Per 17 metų bendraudami ir leisdami laiką drauge, mes visi jau tapome viena didele šeima“, – pasakojo R. Budrevičienė.
Meilė knygoms nuo vaikystės
Paklausta, kaip ir kada pačią Rasą likimas atvedė į biblioteką, moteris pasakojo, kad ji gimė ir augo Panevėžyje, bet visada norėjo gyventi ne miesto šurmulyje, todėl įsikūrė už Naujamiesčio, nuo Berniūnų bibliotekos ją skiria apie 18 kilometrų.
„Visą savo vaikystę ir jaunystę labai mėgau skaityti knygas. Tėvelis turėjo namuose savo 2000 knygų bibliotekėlę. Jis man ir įskiepijo meilę knygai. Knygas skaičiau pagal amžių, nes buvo paduodama tėvelio knyga, kurią aš jau galiu ir turiu perskaityti. Taip perskaičiau visos namų bibliotekos knygas. Meilė knygai išliko visam gyvenimui, nes knygose atrandame tai, ką norime sužinoti, atsipalaiduojame, išmokstame bendrauti su žmonėmis, galbūt taisyklingiau rašyti, turime, ką papasakoti kitiems“, – kalbėjo R. Budrevičienė.
Rasa baigė vadybos ir verslo administravimo studijas, o bibliotekininke tapo visai atsitiktinai. Kai atsikraustė į sodybą netoli Naujamiesčio, Rasai teko dirbti Naujamiesčio seniūnijoje su seniūno pavaduotoju. Tuo metu susipažino su seniūnijos bibliotekininke, kuri ir pasiūlė dirbti bibliotekoje Berniūnuose.
„Su malonumu sutikau, greitai atradome ryšį su berniūniečiais, nes žmonėms reikėjo bibliotekos, knygų, paslaugų ir nuoširdaus bendravimo“, – prisimena Rasa.
Kasdienis ritualas
Per ilgus darbo metus Berniūnų bibliotekoje R. Budrevičienė jau žino, ko reikia skaitytojui ir bendruomenės žmonėms. Anot jos – būtini renginiai, ekskursijos, edukacijos.
„Susipažinti su gyventojais buvo labai paprasta, nes, pradėjusi dirbti bibliotekoje, organizavau ekskursiją į stumbryną. Išvykoje labai greitai galima užmegzti ryšį su žmogumi, susipažinti ir pakviesti jį lankytis bibliotekoje. Taip biblioteka tapo kasdieniniu gyventojų apsilankymo ritualu. Žymiai padaugėjo skaitytojų. Gyventojams reikėjo įdomių renginių, į kuriuos buvo kviečiami svečiai. Dažnai renginiuose dalyvavo Seimo nariai, edukatoriai, sveikatos specialistai, konsultantai įvairiais klausimais. Visa tai reikalinga bendruomenės žmonėms, nes biblioteka, tai vienintelė vieta, kur gyventojas gali turiningai praleisti laiką, pabendrauti ir pasisemti žinių“, – sako bibliotekininkė.
Turi svajonę
Paklausta, kodėl myli šį darbą, Rasa atsakė šypsena: „Kaip galima nemylėti darbo, surišto su tobulėjimu, pagalba žmonėms, su gausybę informacijos ir įdomių susitikimų su savo srities profesionalais ir, žinoma, su tomis nuostabiomis knygomis, kvepiančiomis gyvenimu.“
O į klausimą – kokia būtų pačios Rasos svajonių biblioteka, atsakė, kad jos svajonės jau išsipildė. „Viską turime savo žemiškoje kaimo bibliotekoje. Bet ateities biblioteką įsivaizduoju kaip labai didelę erdvę, kurioje sutilptų ir kino salė, didžiuliai užsiėmimo kambariai, skaitytojams netrūktų jokių priemonių užsiėmimams, vaikai turėtų savo žaidimų kambarius ir atsirastų viena patalpa, kurioje būtų saugoma pačių žymiausių pasaulio rašytojų knygos ir rankraščiai. Mums tai ateitis, o didelėse pasaulio ir net Lietuvos miestų bibliotekose jau realybė“, – sakė R. Budrevičienė.
