Panevėžietis Aurelijus Sabaliauskas jau ne vienerius metus stebina savo talentu. Įgimtą negalią turintis menininkas kuria stebuklus – jis piešia žmonių portretus praktiškai neturėdamas plaštakose pirštų.
Piešimas atpalaiduoja
Panevėžietis Aurelijus Sabaliauskas jau nesuskaičiuotų, kiek valandų yra praleidęs prie kurtų žmonių portretų. Menininkas portretus ar šaržus piešia vestuvėse, krikštynose, gimtadieniuose, darboviečių kolektyvuose, tačiau kaip sako pats menininkas, artimiausia vieta – namai. Vyras kelioms valandoms užsidaro savo kambaryje, sukuria ramybę ir jaukią prieblandą – būtent čia, dažniausiai ir gimsta unikalūs dailininko darbai.
Į kūrybą talentingas vyras leidžiasi kone kiekvieną vakarą. Užsideda ausines, kuriose dažniausiai skamba rokas arba techno stiliaus muzika ir piešia žmonių portretus. Iš jo piešinių tikroviškai žvelgia vaikai, vyrai, moterys, garbaus amžius sulaukę senoliai, įvairių profesijų žmonės, žinomi verslininkai ar politikai.
„Esu darboholikas, bet laimingas. Piešdamas pabėgu nuo rutinos, nuo beprasmių minčių. Piešimas mane atpalaiduoja ir jeigu kas nors iš manęs atimtų šį pomėgį – atimtų didžiąją dalį manęs“, – pokalbį pradėjo 44-erių metų A. Sabaliauskas.
Viską galima pasiekti
Vyras pomėgį atrado dar vaikystėje – jam patikdavo piešti realistinius portretus, veiksmo filmo herojus, kopijuodavo įvairius personažus. Paauglystėje Aurelijus nuolat stebindavo savo kaimynus dideliais piešiniais ant asfalto. Ypač įspūdingai, kreida piešti paveikslai, atrodydavo žiūrint iš viršutinio daugiaaukščio namo aukšto. Beje, dailininkui savo karikatūromis teko prisiliesti ir prie garsaus, labai senai žinomo leidinio „Šluota“ bei dirbti keliose laikraščių redakcijose.
„Nors ir turėdamas negalią, neturint praktiškai plaštakose pirštų, visiškai netrukdo išpildyti gyvenime gražių dalykų. Juolab, jei tavyje gyvena noras, viską gali pasiekti“, – tvirtino A. Sabaliauskas.
Piešti paskatino pyktis
Pašaukimas piešti atėjo labai anksti, jau 8-erių metų, o talentą kurti, A. Sabaliauskas mano, kad paveldėjo iš dėdės: „Mamos brolis jau iškeliavo į amžinąjį poilsį, bet jis labai gražiai piešė. Vaikystėje dažnai ateidavau pas jį, stebėdavau kaip piešdavo. Mane nuolat apimdavo toks saldus pavydas ir kai jis iškeliavo, išdrįsau tą daryti ir aš“.
Aurelijus prisimena ir pirmąjį savo viešai parodytą portretą.
„Trečioje klasėje už tai, kad neatsinešiau namų darbo, mokytoja man įrašė dvejetą. Labai supykau. Pertraukos metu, kai jos nebuvo klasėje, nupiešiau mokytojos portretą ir padėjau ant jos stalo. Mokytoja liko sužavėta, o aš supratau, kad tikrai noriu piešti“, – pasakojo pašnekovas.
Dėl nieko nesigaili
A. Sabaliauskas sako, kad negalia, kuri yra nuo vaikystės, tik dar labiau priartina prie piešimo. Dailės pamokose Aurelijaus piešiniai akivaizdžiai pralenkdavo kitų bendraklasių. Po vidurinės baigimo, artimųjų paskatintas jis įstojo į Panevėžio Dailės mokyklą ir penkerių metų programą, išskirtiniais gebėjimas išsiskiriantis A. Sabaliauskas, mokslus baigė per dvejus metus. Vėliau menininkas planavo mokytis Dailės akademijoje, bet taip ir nesiryžo.
„Tuo metu dirbau, daug dėmesio skyriau dizainui, dvejojau, ar man reikia, ar noriu mokytis. Ir dabar dėl nieko nesigailiu. Turiu didelę praktiką, be to, esu gimęs kurti, viskas eina iš mano vidaus“, – sakė A. Sabaliauskas.
Įgūdžių neprarado
Vyras neslėpė, kad piešė iki pilnametystės, tačiau gyvenimo aplinkybės privertė meną iškeisti į kompiuterius ir dizainą. Po kiek laiko, pasaulinė ekonominė krizė dar kartą pakoregavo vyro likimą – Aurelijus gyvenimo priverstas išėjo dirbi į apskaitą, o menas liko nuošalyje.
„Apie meną ir kūrybą galvojau visada. Per tą laiką su pavydu žiūrėdavau į kitus dailininkus, eksponuojamas įvairias parodas. Po septynerių metų darbo apskaitoje pabandžiau grįžti atgal. Paėmiau į rankas pieštuką, maniau, kad reikės iš naujo mokytis, tačiau jau po pirmo prisilietimo prie popieriaus supratau – įgūdžių nepraradau“, – džiaugėsi A. Sabaliauskas.
Veda pati ranka
Prieš penkerius metus, kuklus ir uždaro būdo menininkas, ryžosi dar vienam žingsniui – savo darbus pradėjo viešinti internete, socialiniuose tinkluose.
„Tai dar viena įdomi veikla, gali plėsti akiratį, daugiau žmonių pamato kūrybą“, – viešumo privalumus vardino dailininkas.
Portretus menininkas dažniausiai piešia iš nuotraukų, o užsakymų sulaukia iš visos Lietuvos.
Anot A. Sabaliausko, iš nuotraukos nupiešti portretą užtrunka vieną ar du vakarus, jei spalvotas – prireikia ir trijų.
„Piešiant tiesiogiai, reikia labai daug kantrybės – ne man, o klientui. Nelengva ilgai išlaikyti žvilgsnį ir ramiai sėdėti. Piešiniuose visada siekiu tiksliai perteikti žmogaus emocijas ir bruožus, todėl piešti iš nuotraukų man labiau priimtina“, – tvirtino pašnekovas.
Paklaustas, kurie akcentai sudėtingiausi piešiant žmogaus portretą Aurelijus sako: „Į rankas paimu pieštuką ir tiesiog piešiu. Prieš save matau veidą, akimis jį nuskanuoju ir pajaučiu koks tai žmogus. Tada pasineriu į emocijas ir piešiu, veda pati ranka“.
Šalia piešimo A. Sabaliauskas gamina ir unikalius meno kūrinius – pieštus jo kontūrinius veidus kolegos su lazerinio graviravimo staklių pagalba perkelia portretus ant medžio.
Daugiau A. Sabaliausko darbų galima pamatyti čia.
