Po to, kai į iš Baltosios jūros į krantą buvo išplauti mažyčiai bioliuminescenciniai gyvūnai, Rusijoje pastebėtas švytintis sniegas: tai pirmas kartas per 80 metų, kuomet Arktyje pastebėta ši blausi mėlyna šviesa.
Vera Emelianenko, mikrobiologė apsistojusi atokioje tyrimų stotyje, surinko sniego pavyzdžius ir analizavo juos mikroskopu bei išsiaiškino, kad švytėjimą sukelia mažyčiai bioliuminescenciniai gyvūnai, vadinami irklakojais vėžiagyviais (Copepoda).
Dar vadinami jūrų vabalais, šie sutvėrimai įprastai dienos metu sutinkami yra vandenynų gelmėse, siekiančiose iki 90 metrų gylį, ir vos metro gylyje nakties metu.
Rusijos mokslų akademijos Maskvoje Arkties jūrinio zooplanktono ekspertė Ksenia Kosobokova „National Geographic“ sakė, kad irklakojai vėžiagyviai greičiausiai buvo užklupti galingos srovės Baltojoje jūroje, kuri juos ir išnešė į krantą.
Gruodžio 1 d., kuomet pirmą kartą buvo pastebėtas švytintis sniegas, potvyniai buvo ypač dideli ir tai pasikartojo gruodžio 16 d., kas rodo, kad stipresni potvyniai išmetė irklakojus vėžiagyvius į krantą. Konkrečiai ši jų rūšis yra vadinama Metridia longa.
Bioliuminescencija yra natūralus fenomenas, kurį sukelia cheminės reakcijos.
Tai nutinka, kuomet cheminė energija yra padengiama šviesos energija, kas nutinka sutvėrimuose, savyje nešančiuose molekulę vadinamą luciferinu.
Kuomet luciferinas reaguoja su deguonimi, jis sukuria šviesos energiją, kuri pasirodo stulbinančiu švytėjimu.
Kai kuriems irklakojams vėžiagyviams, luciferinas ir liuciferazė reaguoja viduje, tačiau Metridia longa ant galvos ir kūno turi liaukas, kurios išskiria savo švytėjimą į pasaulį.
Steven Haddock, jūrų biologas, tyrinėjantis giliavandenį zooplanktoną Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų institute, „National Geographic“ sakė: „Jie iššauna šias dvi molekules vienu metu ir vandenyje suformuoja nedidelį šviesos pliūpsnį“.
Buvo manoma, kad irklakojai vėžiagyviai, švytintys sniege, kuomet Kosobokova juos pastebėjo, buvo dar gyvi, nes šie mažyčiai sutvėrimai gal išgyventi ekstremaliai žemas temperatūras.
Vis dėlto, Haddock teigia, kad jie galėjo būti negyvi, kaip ir jonvabaliai, kurie toliau švyti po to, kai būna sutraiškomi.
„Taip nutinka su mūsų moksliniais pavyzdžiais,“ – sakė jis. „Surenki organizmus ir patalpini juos į šaldiklį vėlesniems tyrimams. Tuomet juos ištrauki, jie ima iš lėto švytėti – jų kūnuose esančios cheminės medžiagos vis dar puikiai sugeba reaguoti.“
Galbūt labiausiai stebina tai, kad daugiau nei 80 metų veikiančioje biologinėje stotyje dar nebuvo tokio matyti švytinčio sniego.