Sostinės dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje pristatytas Lietuvoje gyvenančios azerbaidžanietės Adilės Efendi romanas „Akordas“. Pristatyme dalyvavo dailininkė, poetė, romano autorė A. Efendi, romano ištraukas skaitė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, akordeonu grojo Andrius Mikša. Romano pristatymo renginį vedė dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė.
Renginį rėmė Azerbaidžano Respublikos ambasada.
A. Efendi romano „Akordas“ sutiktuvėse dalyvavo Azerbaidžano ambasadorius Lietuvoje Hasanas Mammadzada bei Turkijos ambasadorė Lietuvoje Aidan Jamadžan.
Žmogus orkestras
J. Miltinio dramos teatro aktorė E. Koriznaitė pasakojo, kad jei garbė skaityti geros bičiulės parašyto romano ištraukas. „Su romano autore A. Efendi susipažinome prieš kelerius metus Azerbaidžano ambasadoje Lietuvoje. Gegužės 28-ąją ambasadoje vyko Azerbaidžano Nepriklausomybės dienos šventė ir į ją buvau pakviesta. Pakvietė todėl, kad 1990 metais filmavausi kino filme „Bausmės diena“ (režisierius G. Azimzade). Šis 2-jų dalių filmas apie Azerbaidžano tautos tremtį į Sibirą. Šios šventės metu ir susipažinau su Adile. Ji mane nustebino, nes prabilo lietuviškai. Draugystė tęsiasi iki šiol. Todėl man buvo labai smagu skaityti jos išleisto romano ištraukas“, – sakė aktorė.
Pasak E. Koriznaitės, romanas išleistas rusų kalba Azerbaidžano sostinėje Baku. „Adilė specialiai romano pristatymui išvertė ištraukas į lietuvių kalbą. Skaičiau lietuvišką romano variantą. Be ištraukų iš romano pristatyme skaičiau ir Adilės sukurtas eiles. Jas skaičiau rusų kalba“, – dalijosi įspūdžiais E. Koriznaitė.
J. Miltinio dramos teatro aktorė neslėpė, kad žavisi Lietuvoje nuo 1981 metų gyvenančia A. Efendi. „Pažintis įdomi, – aiškino E. Koriznaitė. – Mane žavi jos neblėstanti energija. Ji ne tik rašo eiles, bet yra ir dailininkė, ir įvairių renginių organizatorė. Adilę drąsiai galima vadinti žmogumi orkestru. Ji tiesiog spinduliuoja energija, temperamentu. Labai judri, o įvairių planų turi begalę.“
E. Koriznaitė tikisi, kad A. Efendi išvers romaną „Akordas“ į lietuvių kalbą. „Tuomet, tikiuosi, dalyvauti ir lietuviškai išleisto romano pristatyme“, – neabejoja aktorė.
Neseniai išleisto romano „Akordas“ autorė mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų ir pristatyti savo leidinį.
Lietuviškai išmoko be vargo
– Gyvenate Lietuvoje, kalbate sklandžiai lietuviškai. Kaip jus būtų galima vadinti?
– Lietuvoje gyvenu nuo 1981 metų. Nesu lietuvė, bet save vadinu lietuvių kultūros dalimi. Labai greitai integravausi ir jau po metų gyvenimo Lietuvoje kalbėjau lietuviškai. Man patinka lietuvių tauta, jos etnokultūra, todėl lietuviškai kalbėti išmokau be vargo. Juolab kad Lietuvoje jau gyvenu beveik 35 metus. Į jūsų šalį atvykau būdama 19 metus. Lietuviškumą pajutau iškart. Nebuvo stiklinės sienos, kuri skirtų nuo tautos, kurios šalyje gyvenu. Jutau esanti savo vietoje.
Rašyti liepė vidinis balsas
– Esate dailininkė, poetė, įvairių renginių organizatorė. Kodėl prireikė parašyti romaną?
– Atvirai pasakius romano rašyti nenorėjau. Rašiau eiles. Ypatingai gerai jas sekėsi rašyti per politinės ekonomikos paskaitas. Savyje girdžiu garsus, kuriuos būtina iškart užrašyti. Jeigu neužrašyčiau, jie dingtų. Poezija man buvo viskas. Tačiau vidinis balsas vis kuždėjo: „Rašyk prozą, rašyk prozą“. Ilgai priešinausi, bet pajutau – reikia rašyti. Kitaip likimas baus, jei to nepadarysiu.
– Sunkiai sekasi rašyti?
– Eiles rašau lengvai. Pajuntu ritmą savyje, o tuomet belieka užrašyti. Ypač gerai sekasi rašyti prie jūros. Kiekvieną vasarą grįžtų į tėviškę, į Baku. Tada einu prie jūros ir klausausi bangų mūšos. Tas bangavimas veikia kaip ritmas. Todėl mano poezija labai muzikali. Esu baigusi muzikos mokyklą. Gal tai padeda pajusti ritmą? Romaną rašiau beveik 9 mėnesius, nors tam rašymui ruošiausi beveik dešimt metų. Gyvenimas taip susiklostė, kad romano rašymui galėjau atsiduoti be jokių rūpesčių. Matyt atėjo laikas ir viskas taip susidėliojo, kad beliko tik rašyti. Dirbau labai intensyviai, o pats geriausias laikas rašymui buvo nuo 12 valandos nakties iki 6 valandos ryto. Beje, rašiau ranka, tik parašius tekstą surinkau kompiuteriu. Parašyto romano taisyti daug nereikėjo. Tik teko jį trumpinti.
Priešingybės traukia
– Kodėl romaną pavadinote „Akordas“?
– Muzikoje akordas yra išdėstytų muzikos garsų sąskambis. Mano romano kompozicijoje sąskambis stiprus, nors jo tekste vyrauja priešingybės: vyras – moteris, diena – naktis, pasaulis – antipasaulis… Bet gi, priešingybės viena kitą traukia. Kontrastai traukia. Tuomet ir atsiranda sąskambis, o tai ir yra tas akordas, kurį pagavau. Yra vienas eilėraštis, kurį išverčiau į lietuvių kalbą. Jis pilnas priešingybių, bet kokia trauka tarp tų priešingybių: „Tu esi saulė/ tu esi diena/ tu esi dangus./ Aš esu mėnulis/ aš esu naktis/ aš esu jūra.“
Bus ir lietuviškas variantas
– Romanas išleistas rusų kalba. Galvojate apie jo lietuvišką variantą?
– Tai mano pagrindinis uždavinys – išversti jį į lietuvių kalbą. Tą norėčiau padaryti kuo greičiau, nes labai noriu romaną lietuviškai pristatyti kitų metų knygų mugėje. Manau, kad spėsiu. Rusų kalba romaną spausdinau Azerbaidžane. Lietuvišką variantą norėčiau spausdinti Lietuvoje. Tikiuosi, kad tą padaryti pavyks. Be to, turiu ir kitokių planą. Norėčiau, kad pagal tą romaną būtų sukurtas kino filmas. Juk, pavyzdžiui, Frederikui Beigbederiui, parašiusiam romaną „Meilė trunka trejus metus“, tą pavyko padaryti…
Apie romaną „Akordas“
Iš pirmo žvilgsnio, psichologiškai-mistinės dramos „Akordas“ siužetas – sentimentali meilės istorija tarp lietuvio akordeonisto ir azerbaidžanietės poetės. Įsimylėjėliai, metę viską, palikę savo ankstesnius gyvenimus, leidžiasi į kelionę po vieną romantiškiausių vietų Turkijoje – gražiąją Antaliją, apsistoja pasakiškame mažame miestelyje Kemere.
Tačiau viskas atrodo ne taip paprasta, kaip buvo galima tikėtis iš pradžių. Šiame rojuje, ramios jūros ir egzotiškų palmių fone, jų jausmai patenka į negailestingų realijų ir vidinių dvasinių išbandymų labirintus.
Tai psichologinė santykių analizė tarp dviejų visiškai priešingų asmenybių, priešingų viskuo: lytimi, išvaizda, socialine kilme, idealais, gyvenimo vertybėmis, morale, prioritetais, tarpusavio santykiais. Abu personažai – klasikinis Yin ir Yang variantas. Abu supranta, kokie skirtingi jie yra ir kad jų santykiai negali būti paprasti. Būtent tie didžiuliai kontrastai ir sukuria ypatingą trauką, kuri neišvengiamai suriša juos į neišardomą mazgą.
Pagrindinė romano dilema yra amžina konfrontacija tarp dviejų pasaulių – tarp materialaus ir idealaus.
Biografijos
ELEONORA KORIZNAITĖ
Gimė Panevėžyje.
Nuo 1976 metų mokėsi Juozo Miltinio teatrinėje studijoje, o nuo 1980 metų priimta dirbti aktore Panevėžio dramos teatre.
1987 metais baigė Lietuvos Valstybinės konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedrą. Teatre sukūrė per 70 vaidmenų.
1988 metais prizas už geriausią moters vaidmenį sąjunginiame teatrų festivalyje (Ivanka S.Stratijevo „Maksimalistas“, režisierius P.Stoičevas).
Fimavosi kine ir televizijoje: „Auksinė grandinė“- rež. A. Muratovas, „Bausmės diena“ – rež. G. Azimzade, „Don Žuanas“ – rež. J. Vaitkus, „Eloiza ir Abeliaras“ – rež. J. Javaitis, „Mano mažytė žmona“ – Rūta, rež. R. Banionis ir kt.
Už Rūtos vaidmenį 1984 metais gavo Lietuvos geriausios metų kino aktorės prizą, o 1985 metais Tbilisio tarptautiniame jaunųjų kinematografininkų festivalyje gavo prizą už geriausią moters vaidmenį.
ADILĖ EFENDI
Gimė 1961 metais Baku mieste (Azerbaidžanas) dailininkų šeimoje.
Tėvas Korhmaz Efendiyev (1927-1993) žinomas, kaip vienas garsiausių 60-ųjų metų kartos avangardistų.
Motina Begim Hacizade (1927) plačiai žinoma grafikė ir tapytoja, priskiriama prie Azerbaidžano meno klasikų.
1981 – 1988 metais A. Efendi mokėsi Vilniaus dailės institute (dabartinė Vilniaus dailės akademija), kur studijavo grafiką ir knygos iliustravimo meną pas prof. Antaną Kučią.
Nuo 1986 metų, būdama Azerbaidžano dailininkų sąjungos narė, A. Efendi iliustruoja knygas, dalyvauja parodose bei kuria eiles.
1990 metais laimėjo Azerbaidžano Respublikinį jaunųjų poetų konkursą.
Nuo 1994 metų bendradarbiavo su Turkijos Respublikos ambasada Vilniuje, organizuojant bei kuruojant kultūrinius renginius ir projektus tarp Lietuvos ir Turkijos respublikų.
2003 metais išleido poezijos rinkinį rusų kalba „Jei patyriau chronišką apkrovą”.
Nuo 2008 metų kuruoja kultūrinius projektus tarp Lietuvos ir Azerbaidžano nacionalinių filharmonijų.
2014 metais išleido romaną „Akordas“.
2015 metais romanas pristatytas Baku skaitytojams
Nuo 1986 metų dalyvavo daugiau nei 30 grupinių.