Europos Komisijos vykdomos reformos atliekų tvarkymo srityje kelia ambicingus tikslus. Ypač griežti reikalavimai numatomi pakuočių atliekoms – jų kiekiai privalės mažėti, gamintojai bus dar griežčiau skatinami pakuoti savo gaminius į perdirbamas pakuotes, o šalys bus įpareigotos efektyviau vykdyti pakuočių perdirbimo užduotis.
Pokyčiai nuo kitų metų
Jau nuo 2025 m. nauji reikalavimai įsigalios ir Lietuvoje. Plastiko turinčių pakuočių perdirbimo užduotis kils nuo 63 iki 100 proc., o už visas į rinką išleistas neperdirbamas pakuotes gamintojai ir importuotojai turės mokėti taršos mokestį.
Tikslai ambicingi. Jų įgyvendinimas reikšmingai priklauso nuo gyventojų įsitraukimo – juk buityje susidarančių pakuočių įmanoma surinkti tiek, kiek žmonės jų palieka rūšiavimo konteineriuose. Vis dėlto, Lietuvoje vis dar trūksta aiškumo ir vieningos sistemos, ką ir kaip gyventojai turėtų rūšiuoti ir kas iš tiesų yra atsakingi už stiklo, plastiko ir popieriaus rūšiavimo konteinerių turinio sutvarkymą.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas nurodo, kad rūšiavimo konteineriai yra skirti pakuotėms ir antrinėms žaliavoms, todėl juose atsiranda viskas, kas atrodo kaip stiklas, plastikas ar popierius arba tai, kas, gyventojų nuomone ar žiniomis, atitinka pakuočių arba antrinių žaliavų apibrėžimą. Nesvarbu, ar tai sulčių pakelis, žaislas, ar namų apyvokos daiktai – viskas metama rūšiavimui, nes gi „antrinė žaliava“. Bet ar tikrai?
Pakuočių atliekos ir antrinės žaliavos nėra vienas ir tas pats
Advokatų kontoros „Bajorienė, Čelkis ir partneriai“ partneris, advokatas dr. Paulius Čelkis nurodo, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymą, antrinės žaliavos yra tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos. „Kaip ir pakuočių atliekos, taip ir antrinės žaliavos gali būti iš įvairių medžiagų: popieriaus, stiklo, plastiko, metalų. Vis dėlto, lygybės ženklo čia negali būti, nes pakuočių atliekos nėra savaime laikomos antrinėmis žaliavomis, o tokiomis gali tapti tik jas perdirbus,“ – aiškina dr. Paulius Čelkis.
„Surinkus plastiko konteinerių turinį, jis yra perrūšiuojamas – atrenkamos ir pagal savo sudėtį paskirstomos įvairios atliekos. Vėliau jos yra atitinkamai paruošiamos – plaunamos, smulkinamos. Po visų procesų gaunama antrinė žaliava, t.y. medžiaga, kuri gali būti iš naujo panaudota gamyboje“, – papildo pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovas Almontas Kybartas.
Nepaisant to, kad faktiškai antrinės žaliavos ir pakuočių atliekos yra atskiros atliekų rūšys, jos yra surenkamos viena rūšiavimo sistema – per stiklo, plastiko ir popieriaus rūšiavimo konteinerius. Jeigu „pakuotė“ – gana aiškus atliekos rūšį nusakantis terminas, tai prie „antrinių žaliavų“ net ir ekspertams ne visuomet lengva priskirti tam tikras atliekas. Dar labiau gilinantis į patį antrinių žaliavų apibrėžimą, kyla klausimas, ar tai iš tiesų yra tokios atliekos, kurios galėtų susidaryti gyventojų buityje.
Savivaldybių atsakomybė už antrinių žaliavų tvarkymą – tik teoriškai
Pakuočių atliekų tvarkymą finansuoja gamintojai ir importuotojai, kuriems taikomas išplėstinės atsakomybės principas – tai yra įpareigojimas prisiimti atsakomybę už visą produkto gyvavimo ciklą nuo pagaminimo iki susidariusių atliekų sutvarkymo. Pastarąjį įgyvendina pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos, tokios kaip „Žaliasis taškas“. Antrinės žaliavos, kurios taip pat nukreipiamos į tuos pačius konteinerius, nėra gamintojų atsakomybės ar finansavimo objektas.
Advokatas dr. Paulius Čelkis aiškina, kad antrinės žaliavos, remiantis teisės aktais – savivaldybių atsakomybė. „Remiantis Atliekų tvarkymo įstatymu, antrinės žaliavos priskiriamos prie komunalinių atliekų, kurių surinkimo užtikrinimas yra savivaldybių pareiga, ką patvirtina ir Vietos savivaldos įstatymas, priskirdamas antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms. Tai, kad antrinės žaliavos yra komunalinės atliekos, nustato ir kitos Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos, komunalinėmis atliekomis be kita ko laikančios ir mišrias bei atskirai surinktas buitines atliekas, įskaitant popieriaus ir kartono, stiklo, metalų, plastiko atliekas,“ – nurodo advokatas dr. Paulius Čelkis.
Pasak pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovo Almonto Kybarto, savivaldybės prie rūšiavimo konteinerių tvarkymo finansavimo neprisideda. Negana to, kai kurių savivaldybių ir kitų valstybinių institucijų atstovai antrinėmis žaliavomis vadina bet kokius į rūšiavimo konteinerius išmestus plastikinius, popierinius, metalinius ar stiklinius daiktus. „Kviečiame juos pasidomėti tokių daiktų panaudojimo galimybėmis ir nustoti klaidinti žmones – dauguma tokių daiktų neturi jokių perdirbimo galimybių, todėl niekaip negali būti vadinami antrinėmis žaliavomis,“ – tvirtina Almontas Kybartas.
Gyventojus klaidinančios edukacinės programos
Daugelis savivaldybių, taip pat ir Aplinkos ministerija informuoja gyventojus apie „teisingą“ atliekų rūšiavimą, prie rūšiuojamų daiktų priskirdami žaislus, indus, žvakides, dirbtines gėles, virtuvės įrankius ir kitus daiktus, o atliekų tvarkymo organizacijos kaltinamos klaidingu švietimu, nes gyventojus ragina rūšiuoti išskirtinai tik pakuočių atliekas. „Kol mes apmokame rūšiavimo konteinerių atliekų tvarkymą, kodėl turėtume skatinti gyventojus rūšiuoti tai, kas nėra mūsų atsakomybė ir tai, ko perdirbti greičiausiai net neįmanoma?“ – retoriškai klausia Almontas Kybartas.
„Mes, kaip pakuočių atliekų tvarkymo organizatoriai, esame atsakingi už pakuočių atliekų sutvarkymą, todėl neturime finansuoti jokių „antrinių žaliavų“ surinkimo, vežimo, perrūšiavimo ir deginimo. Šiandien įvairios institucijos primygtinai ragina rūšiuoti bene viską, nekreipdamos dėmesio į tai, kad didžioji dalis „surūšiuotų“ atliekų galiausiai būna sudegintos. Deja, už visą šią painiavą galiausiai moka gamintojai ir importuotojai, taip pat ir gyventojai – juk natūralu, kad pakuočių atliekų tvarkymo kaštai galiausiai būna įskaičiuoti į galutinę prekės kainą,“ – dėsto Almontas Kybartas.
