Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalas „Senvagė“ pasikalbėjo su miesto savivaldybės naujoke valdininke, tačiau ne naujoke profesinėje veikloje – architekte Daiva Gasiūniene, su žmogumi šiek tiek iš šalies, tačiau iškart radusiu savo vietą mieste, gerokai didesniame už tą, kuriame gyvena.
Štai jau bene metus esate Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėja, populiariau tariant – miesto vyriausioji architektė. Kodėl „išdavėte“ žavinguosius Anykščius?
Man visados atrodo, kad svarbiausia yra neišduoti savęs, savo įsitikinimų, savo profesijos, neparduoti savo sąžinės, savo Tėvynės, žmogaus. Labai gražiai paklausėte apie žavinguosius Anykščius. Jei jau taip pavadinote, vadinasi, tikrai vertėjo dėti be galo daug pastangų ir širdies, kad Anykščiai tokie atrodytų žmonėms šiandien. Anykščiuose aš gyvenu, gyvena mano šeima, draugai, pažįstami. Ten būnu daug, bendrauju daug, džiaugiuosi Anykščių klestėjimu. Man tai labai svarbu.
Panevėžys yra ta pati Lietuva, tas pats savas kraštas, tie patys lietuviai. Kuo susižavėjau atvykusi dirbti į Aukštaitijos sostinę ir iki dabar žaviuosi – tai nepaprastai draugiškais žmonėmis. Padėti susivokti naujoje vietoje puolė visi: savivaldybės vadovai, skyriaus darbuotojai, miesto architektai, bendradarbiai, kitų įstaigų darbuotojai, verslininkai, miesto menininkai, visi visi. Nežinau, kam galėtų nepatikti panevėžiečiai.
Kiek įtakos jūsų tarnybai turi tas faktas, kad miesto meras – irgi architektas?
Miesto meras architektas – tai reiškia, kad pasisekė miestui. Architektas yra išmokytas matyti plačiai, dažniausiai yra vizualas, visados bus humanitaras. Holistinis požiūris ir supratimas garantuoja sėkmę. Kiekvienam Lietuvos miestui būtina išsirinkti merą architektą.
Padirbėjusi, kaip sakėte, vyriausiąja architekte beveik metus, dabar jau sunkiai įsivaizduočiau architektūros skyriaus darbą, jei nebūtų supratimo apie siekį – stipriai pastūmėti miesto plėtrą geros estetikos link, progreso link. Architektas architektą supras iš pusės žodžio. Svarbiausia – norėti miestui gero ir labai to siekti. Tai Panevėžyje dabar ir vyksta. Visi džiaugiasi dėl to ir mato labai rimtą šio svarbaus miesto perspektyvą.
[pull_quote_center] Svarbus iššūkis būtų pradėti įgyvendinti kūrybingo miesto idėją – visus paagituoti nebijoti savo idėjų, išdrįsti svajoti, garsiai išsakyti savo mintis, bandyti jas realizuoti. Ir ypač šiuo metu, kai galbūt daug kas meną, dizainą ir apskritai kultūrą laiko sunkiai pamatuojamu neracionaliu grupelės keistuolių saviraiškos procesu. [/pull_quote_center]
Kaip vertinate miesto architektų bendruomenės profesinę ir visuomeninę veiklą?
Tiesiog bijau tuo labai džiaugtis, kad tik tai nesibaigtų ar nepablogėtų. Dabar miesto architektai yra tarsi daugiau nei draugai, kaip kokia šeima. Labai nustebino Panevėžio architektų vykdoma architektų urbanistų ekspertų tarybos veikla. Tai profesionali, nuosekli pagalba vertinant architektūrinį projektavimą, miesto vizualinio veido kokybės siekimą, miesto plėtrą ir progresą.
Panevėžio architektai yra geri architektai, juos žino ir kiti Lietuvos miestai, o dabar jau ir kai kurios Vakarų šalys gali pasigirti panevėžiečių architektų kūrybos rezultatais. Šių dienų skubėjimo verpete mūsų architektai nesusigundo greitu, prastu, nekokybišku, bet kokios architektūros kūrimu. Matau išsamų, apgalvotą mūsų miestui būdingą ir šiuolaikinį požiūrį gerinant miesto estetinę aurą.
Svarbus iššūkis būtų pradėti įgyvendinti kūrybingo miesto idėją – visus paagituoti nebijoti savo idėjų, išdrįsti svajoti, garsiai išsakyti savo mintis, bandyti jas realizuoti. Ir ypač šiuo metu, kai galbūt daug kas meną, dizainą ir apskritai kultūrą laiko sunkiai pamatuojamu neracionaliu grupelės keistuolių saviraiškos procesu.
Paminėkite bent kelis išskirtinius pastarojo laikotarpio jų įgyvendintus projektus.
Architektų Valdo Klimavičiaus Dailės galerijos naujasis priestatas (tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių ekspozicijos paviljonas) Respublikos gatvėje, Odontologijos klinika Stoties gatvėje.
Žymanto Lipskio administracinis pastatas Respublikos gatvėje, gyvenamasis namas Plukių gatvėje. Gintauto Diržio administracinis pastatas Topolių alėjoje. Gintaro Aleliūno baldų parduotuvė Tulpių gatvėje, prekybos centras „Norfa“ Vasario 16-osios gatvėje.
Loretos Paulauskienės komercinis pastatas J. Urbšio gatvėje 3, administracinis pastatas Klaipėdos g. 28. Vidmino Stankevičiaus Panevėžio hidrometeorologijos stoties pastatas Nevėžio gatvėje, A++ klasės gyvenamasis namas Versmių gatvėje, išsiskiriantis techniniu sprendimu, ir tikrai dar daug kitų gerų architektų gerų objektų.
Su kokiais iššūkiais, kaip dabar madinga sakyti, susiduriate šiandien?
Pagrindinis iššūkis – labai kokybiškai, darniai, optimaliai ir moderniai suderinti visus į Panevėžį plūstančius investicinius Europos, valstybės, savivaldybės, verslo, privačiojo sektoriaus projektus. Tai padaryti labai skubiai ir nedarant klaidų, sugebėti išaiškinti žmonėms, įtraukti visus panevėžiečius į miesto darniąją plėtrą. Kitaip – prisidėti prie gyvenimo keitimo į kur kas kokybiškesnį.
[pull_quote_center] Panevėžys tikrai statosi, tikrai atsinaujina, tikrai tvarko savo kultūrinį ir istorinį paveldą. Penktas pagal dydį miestas pasižymi gan įdomiai susiklosčiusia centrine dalimi – miesto širdimi. Labai sunku rasti miestą, per kurio centriškiausią tašką užraito kilpą upė, suformuodama šalia dar įdomesnį reiškinį – vandens telkinį – Senvagę. [/pull_quote_center]
Svarbus iššūkis būtų pradėti įgyvendinti kūrybingo miesto idėją – visus paagituoti nebijoti savo idėjų, išdrįsti svajoti, garsiai išsakyti savo mintis, bandyti jas realizuoti. Ir ypač šiuo metu, kai galbūt daug kas meną, dizainą ir apskritai kultūrą laiko sunkiai pamatuojamu neracionaliu grupelės keistuolių saviraiškos procesu, kuris brangiai kainuoja visiems. Kai kas tikrai galbūt brangu, bet investicija į meną, dizainą, kultūrą – tai tvaraus ir patrauklaus miesto garantas. Europoje sakoma, kad dizainas yra vienas iš svarbiausių pridėtinės vertės kūrimo faktorių. Jis gretinamas su inovacijomis.
Panevėžys tikrai statosi, tikrai atsinaujina, tikrai tvarko savo kultūrinį ir istorinį paveldą. Penktas pagal dydį miestas pasižymi gan įdomiai susiklosčiusia centrine dalimi – miesto širdimi. Labai sunku rasti miestą, per kurio centriškiausią tašką užraito kilpą upė, suformuodama šalia dar įdomesnį reiškinį – vandens telkinį – Senvagę.
Naujos Autobusų stoties, Senvagės ir Skaistakalnio sutvarkymo projektus palyginčiau su puikiomis, vis dėlto atskiromis detalėmis, keliais naujais būsimais štrichais bendram miesto portretui. Neabejoju, kad turite ilgalaikę Panevėžio urbanistinę architektūros viziją. Kokia ji?
Visada sakiau, kad ir smulkus dalykas daro didžiulę įtaką gyvenimui. Autobusų stoties teritorijos tvarkyba, Senvagės, Skaistakalnio parko su Juozo Čerkeso-Besparnio sodyba prikėlimas – tai ne atskiros detalės, tai miesto širdies pagrindinės kraujagyslės, su šių objektų sutvarkymu siesis labai daug dalykų. Jau dabar siejasi – parašėme labai rimtą paraišką tarptautiniam projektui įgyvendinti.
Gamta grįsti sprendimai – tai Panevėžio miesto centrinėje dalyje esančių, šiandien visų vadinamųjų betono inžinerinės infrastruktūros objektų – penkių tiltų humanizavimas, tokių objektų (lyg neįdomių) įtraukimas į žmonių kasdienį gyvenimą. Parašėme, nes siejame su kitais anksčiau išvardytais tvarkomais mieste objektais. Toliau plečiame tvarkymo geografiją į kitas miesto vietas su kitomis investicijomis, jas darniai siejame, modeliuojame logiškas jungtis, planuojame išmanųjį miestą, nes esme įsitikinę, kad Panevėžys ne tik pats patogiausias miestas gyventi, bet ir pats patraukliausias geografiškai plėtoti visos Lietuvos ir Latvijos pramonę, prekybą. O tai reiškia, kad jaunimas jau dabar domisi ir traukia į mūsų miestą.
Urbanistinė architektūrinė vizija ir būtų labai ryškaus kadaise Panevėžio kultūrinio geno pažadinimas, kaip centrinę ašį tam sukuriant tarptautinį Stasio Eidrigevičiaus menų centrą, modernios pramonės miesto vardo atgaivinimas ir apleistų pramoninių vietų konversija (tas teritorijas padaryti patrauklias), aiškaus urbanistinio audinio, pildant labai progresyvia, etiška, estetiška, aukštos kokybės architektūra, sukūrimas, patrauklių ir jaukių jungčių mieste atnaujinimas ir plėtimas, mažosios architektūros darna, jos pritaikomumas šiandienos ir rytdienos modernioms technologijoms.
Tai yra – sukurti jaukią, patrauklią, gerą, kokybišką Panevėžio miesto aplinką, kad būtų gera gyventi, patogu dirbti, miela ilsėtis, kad didžiuotumėmės savo miestu. Kitaip tariant, kaip pasakė klasikas Fiodoras Dostojevskis – grožis išgelbės pasaulį.
Nors demografinė statistika skausminga, trūksta investicijų, yra daug ekonominių ir socialinių problemų, Lietuva vis dėlto statosi, atsinaujina, tvarko savo istorinį paveldą. Kuo šiais požiūriais pasižymi, o gal net išsiskiria penktasis pagal dydį Lietuvos miestas?
Panevėžys tikrai statosi, tikrai atsinaujina, tikrai tvarko savo kultūrinį ir istorinį paveldą. Penktas pagal dydį miestas pasižymi gan įdomiai susiklosčiusia centrine dalimi – miesto širdimi. Labai sunku rasti miestą, per kurio centriškiausią tašką užraito kilpą upė, suformuodama šalia dar įdomesnį reiškinį – vandens telkinį – Senvagę. Pačiame miesto centre – vanduo. Miestas prie vandens, per visą miestą vanduo. Centrinė aikštė – trikampė. Tikrai reta Lietuvoje.
Į jautrų urbanistinį senamiesčio audinį įsiveržė Juozo Miltinio dramos teatras ir „Nevėžio“ viešbutis. Ar tai blogai? Ne – tai naujos pažangos (tuometinės) pradžia. Kitaip tariant, miestas juda. Be abejo, ir Panevėžys pateko į tą patį (kaip ir visi Lietuvos didieji miestai) stilių, kai mažuosius verslininkus suvalgė didieji prekybos centrai, sutraukdami ir visus lankytojus. Nes tai patogu: yra didelės automobilių aikštelės, šilta vientisa erdvė, daug parduotuvių, kavinių vienoje vietoje.
Tačiau mes viską padarysime, kad grąžintume visus į miesto centrą. Pabandėme kitaip, įdomiau papuošti miesto centrą Kalėdų proga. Manyčiau, pasiteisino. Žmonės tikrai grįžo čia, plūdo į mažas kavinukes, vedė vaikus, fotografavosi, džiaugėsi. Dar Panevėžys pasižymi neįprastai bendruomeniškomis organizacijomis, pvz., Panevėžio pramonės, prekybos ir amatų rūmais. Dėl jų šiemet turėjome gražiausią eglę. Dabar labai atsakingai ruošiamės tvarkyti miesto centrinę Laisvės aikštę. Tikiu, kad tai taps ne tik panevėžiečių pagrindine susitikimų, apsipirkimų, pasivaikščiojimų vieta, tikiu, kad čia važiuos žmonės iš visos Lietuvos ir Latvijos pas mus papramogauti ar tik maloniai išgerti kavos.
Būtent sena ir nauja kontrastas bei sąveika išryškina istorinio urbanistinio audinio ir architektūros objektų vertę bei svarbą. Aš labai tikiu Panevėžio atsinaujinimu.
Kas jūsų darbe yra sunkiausia, o kas galbūt džiugina?
Labiausiai džiugina visų supratimas. Nors dirbti išties nėra lengva. Sunku aprėpti daug sričių, sunku išlaikyti greitą tempą. Bet tai irgi savotiškai džiugina. Man tai įdomu. Rizikingiausia – priimti sprendimus, kurie iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, sunkiai dera tarpusavyje.
Architekto darbe šiandien yra sunku naują šiuolaikinį pastatą ar kompleksą tinkamai įkomponuoti kultūrinio paveldo aplinkoje. Architektūrinių naujadarų atsiradimas istorinėje aplinkoje Lietuvoje sukelia smarkių diskusijų, nes pas mus turi būti viskas po senovei, taigi eksperimentuoti dėl kitų, ypač savo gerovės ir ramybės, nepatartina.
Naujadaras istorinėje erdvėje taip pat gali ir turi būti racionalus, estetiškai pagrįstas sprendimas. Istoriniai pastatai, kuriems galioja griežti apsaugos reglamentai, šiandien gali sėkmingai funkcionuoti ir būti suvokiami kaip vertingas paveldas tik tada, kai yra pertvarkomi pagal šiuolaikinius principus, nesistengiant architektus įsprausti į ankstesnio laikotarpio rėmus. Būtent sena ir nauja kontrastas bei sąveika išryškina istorinio urbanistinio audinio ir architektūros objektų vertę bei svarbą. Aš labai tikiu Panevėžio atsinaujinimu.
Kokį jums įspūdį daro, kokių minčių kelia Panevėžio kultūrinis gyvenimas?
Panevėžys turi ypač stiprų kultūrinį geną. Iš Panevėžio kilę labai daug rimtų kultūros žmonių, kurie visai Lietuvai daug davė ir duoda. Dabar galbūt kultūrinis gyvenimas yra labiau aprimęs. Bet tai gal prieš šuolį. Panevėžys turi keturis teatrus, nemažai galerijų, du kino teatrus, vieną iš jų net ne komercinį. Kultūrinės įstaigos stiprios, palaikančios gana aukštą kokybės kartelę, veikia menų mokyklos, gimnazijos. Labai nenorėčiau, kad nueitume pigaus populizmo keliu. Tiesiog reikia visiems labai stengtis, mažiau dejuoti, daugiau džiaugtis.
