Iki 1989-ųjų Panevėžio Švenčiausios Trejybės bažnyčios pastate buvo traktorių detalių sandėlis, šokių salė ir parodų rūmai. Šis pastatas kaip maldos namai panevėžiečiams buvo grąžinti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Anuomet gyventojams ypač trūko šarvojimo salių, tad bažnyčios rūsyje įrengtos net kelios jų.
Nors daugelyje senų šalies bažnyčių buvo įrengiamos specialios kriptos laidojimui, statant Švenčiausios Trejybės bažnyčią rūsiai nebuvo padaryti. Tad gyventojai beveik 500 kvadratinių metrų požemius įrengė savo rankomis.
Švč. Trejybės bažnyčios dvasininko teigimu, dabar gyventojai bažnyčios šarvojimo salėmis rūsiuose naudojasi labai retai. Tačiau tiems, kuriems tenka su artimaisiais atsisveikinti būtent čia, teks pasinaudoti paslauga, juokais vadinama „liftu į dangų“.
Šiuo metu Švenčiausios Trejybės bažnyčios rūsyje galime išvysti ne tik tuščias sales, bet ir vertingus meno darbus. Be to, dvasininkas neslepia, jog turi idėjų, kaip įspūdingus bažnyčios rūsius būtų galima atnaujinti.
Dvasininkas S. Maksvytis apgailestauja, jog unikalų bažnyčios rūsį neigiamai veikia aplinkinių medžių šaknys. Pro jų padarytus plyšius pamatuose, lyjant lietui į patalpas skverbiasi vanduo, tad šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriama šiai problemai spręsti.
