Dažnai girdime diskusijas apie tai, jog Panevėžyje jaunimas neturi ką veikti ar kaip save realizuoti. Dalis žmonių tvirtai laikosi būtent tokios nuomonės. Tačiau atsiranda kitaminčių, kurie gali paneigti šį nusistatymą ir drąsiai teigti, kad Panevėžyje veiklos jaunimui yra. Tereikia atrasti savo sritį, kurioje bus galimybė atsiskleisti. Apie tai nutarėme pakalbėti su Panevėžio „Apskritojo stalo“ (PAS) prezidentu – Antanu Balčėčiu.
Kas tau yra saviraiška?
Saviraiška yra galimybė daryti tai, ką moki ir kas tave tenkina. Šiuo atveju, man tai yra mano darbas. Manau, kad save geriausiai išreiškiu atstovaudamas jaunų žmonių interesus mokykloje, jaunimo organizacijose. Šiuo principu dirbu jau daugiau nei metus – atstovauju tuos, kurie galbūt negali ar nemoka to daryti.
Kaip atradai jaunimo organizacijas?
Kai 2016 metais JAV vyko rinkimai, aš pradėjau labai domėtis politika. Turėjau verslo idėją, kaip galėčiau iš to pasipelnyti, tačiau, kadangi tai nepasiteisino, nustūmiau šią mintį į šoną. Bet būtent dėl to pradėjau domėtis, kas vyksta Panevėžyje, mano tiesioginėje aplinkoje. Taip atradau savo pirmąją jaunimo organizaciją – Panevėžio liberalų jaunimą.
Kas tave skatino toliau užsiimti veikla jaunimo organizacijose?
Mano ryžtas visada daryti daugiau. Man neužteko to, kas buvo tuo metu, norėjau siekti daugiau. Ir labai džiaugiuosi, kad aplink mane buvo žmonės, kurie mane skatino bei suteikė progas daryti bei siekti daugiau. Jei nebūčiau gavęs jų patarimų ar laikęs tų žmonių autoritetais, tikriausi nebūčiau ėjęs toliau. Taigi, galiu teigti, jog pagrindiniai dalykai, skatinę veikti toliau – mano ryžtas ir aplinkiniai žmonės.
Esi Panevėžio „Apskritojo stalo“ prezidentas. Papasakok apie savo kelią link to.
Panevėžio liberaliam jaunimui priklausiau jau kurį laiką ir kaip tik tuo metu buvo perkuriamas Panevėžio „Apskritasis stalas“. Tai buvo proga kandidatuoti į šios organizacijos valdybą. Rinkimus laimėjau, buvau išrinktas į valdybą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tapti PAS prezidentu paskatino mintis „kas kitas, jei ne aš“.
Kaip manai, ko trūksta Panevėžyje, jog jaunimas bėga į didmiesčius?
Dažniausiai girdime, kad jauni žmonės iš Panevėžio bėga dėl aukštojo mokslo, nes nemato šiame mieste daug pasirinkimo. Aišku, tai pakeisti nėra lengva. Jeigu būtų taip paprasta atidaryti universitetą, lėšos tam jau seniai būtų skirtos. Kalbant apie mažesnius faktorius, pati miesto aplinka skatina išvykti. Viską vertiname pagal kažkokį metamorfozės lygį.
Mums kalama į galvą, kad turime mokytis Panevėžyje dvylika metų, o tada mums išaugs sparnai ir galėsime skristi kur norime.
Ką siūlytum daryti, kad jaunimas neišvažiuotų iš Panevėžio?
Manau, tai yra ir prestižo reikalas. Panevėžys nematomas kaip konkurencingas miestas Lietuvos lygmeniu. Žmonės, kurie studijuoja ar dirba Vilniuje, didžiuojasi tuo. Tuo tarpu, jei pasakysi, kad baigęs mokyklą lieki Panevėžyje, į tave žiūrės gana skeptiškai. Bet prestižas yra kuriamas ir tai yra lyg sniego gniūžtės efektas – žmonės prisideda prie kūrimo, o paskui juos vis daugiau ir daugiau kitų.
Ar jaunimui, tavo nuomone, turi užtektinai veiklos Panevėžyje?
Taip. Neužtenka sklaidos. Dažnai girdžiu žmones sakant, jog Panevėžyje veiklos jaunimui labai daug, tačiau mes nemokame perteikti informacijos jaunimui, o dėl to save gali kaltinti tik veiklų organizatoriai. Neretai pastebiu, kad jaunimas yra kaltinamas dėl neįsitraukimo į veiklas, nedalyvavimo renginiuose ir tai yra labai blogas požiūris.
Mes, organizatoriai, esame atsakingi už savo veiksmus, norint įtraukti jaunimą.
Kalbėjai apie tai, jog jauni, norintys veikti žmonės tiesiog nežino apie mieste esančias galimybes. Ką gali pasiūlyti, kad informacijos apie veiklas sklaida būtų geresnė?
Mums reikia rasti naujoviškų būdų. Esame labai įsikabinę į socialinius tinklus, esame įsitikinę, kad tai paprasčiausias būdas skleisti informaciją. Bet visai neseniai bendravau su septintokais iš progimnazijos, kurioje pats anksčiau mokiausi, ir jie nebenaudoja tokių pat įrankių kaip mes. Taip, jie naudojasi socialiniais tinklais, tačiau visiškai skirtingas, kuriuose yra žymiai sunkiau pasiekti organizatoriaus ir dalyvio kontaktą.
Todėl lieka išeitis grįžti prie realaus bendravimo bei skatinimo įsitraukti, veikti. Reikia siekti gerinti organizatoriaus reputaciją jaunuolių akyse, kad pastarieji patys norėtų sekti bei domėtis, kas vyksta.
Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad Panevėžyje jaunimui veiklos ir galimybių save išreikšti pakanka?
Kiekvienas miestas yra saviraiškos miestas tiek, kiek mes jį tokį padarysime. Tuo labiau, kad mes Panevėžyje turime puikias galimybes. Žmonės, organizuojantys veiklas mūsų mieste taip pat gali padėti išreikšti save. Gal ir esame nebe didmiestis, bet veiklų įvairovės ir pasirinkimo čia nesumažėjo.
Mano išvada, kad per pastaruosius metus jaunimo politika smarkiai pasistūmėjo pirmyn, saviraiškos galimybių Panevėžyje tikrai pakanka, o veiklų yra daug ir kiekvienas gali rasti sau tinkamiausią.
