Prieš maždaug 430000 metų virš Antarktidos sprogęs meteoras didelėje teritorijoje buvo absoliučiai destruktyvus, skelbiama remiantis nauju tyrimu, kuriame pristatomos po sprogimo likusios ir atrastos 17 jo dalių.
Surinkti nuo Walnumfjellet kalno viršūnės, šie reti fragmentai rodo, kad kosminė uoliena turėjo būti mažiausiai 100 metrų diametro ir su žeme susidūrė skriedama didžiuliu greičiu.
Šio reiškinio atveju ypatinga tai, kad aptariamas meteoras nebuvo pakankamai didelis, kad paliktų smūginį kraterį, tačiau vis tiek buvo gana stambus, kad Žemę pasiektų pilnai nesudegęs atmosferoje.
Savo atradimus pristatydami žurnale „Science Advances“, tyrimo autoriai apibūdina šį susidūrimą, kaip retą „vidutinio nusileidimo įvykį“, kurio metu „ištirpusios ir garuojančios meteoritinės medžiagos srautas“ galėjo pasiekti paviršių, padarydamas rimtą žalą, tačiau neturėdamas tankio, kuris yra reikalingas krateriui suformuoti.
Dalelių atradimas jau pats savaime yra stebuklas, atsižvelgiant į tai, kad didžiausia jų buvo mažiau nei pusės milimetro dydžio. Pasinaudoję skenuojamąja elektronine mikroskopija, mokslininkai nustatė, kad fragmentai daugiausia yra sudaryti iš geležies ir olivino, su dideliu nikelio kiekiu. Tai atitinka tam tikrų meteoritų sudėtį ir patvirtina, kad dalelės buvo nežemiškos kilmės.
Nedidelėse kosminės uolienos dalelėse taip pat būta deguonies izotopų, kurie būdingi Antarkties ledui, o tai rodo, kad jie juos įgavo susidūrę su paviršiumi, o ne sudegę ore. Tai reiškia, kad kuomet meteoritas sprogo, garuojančios medžiagos didžiuliu greičiu trenkėsi į žemę, kur jos kondensavosi susimaišiusios su Antarktidos ledo danga.
Be to, nustatyta, kad susidariusios kondensacijos sferulės savo chemine sudėtimi yra labai panašios į sferules, likusias po dviejų kitų nusileidimo įvykių, virš Antarktidos įvykusių prieš maždaug 430000 metų.
Remiantis šiais stebėjimais, tyrėjai spėja, kad visos šios dalelės susiformavo to paties asteroido sprogimo metu, kas rodo, kad šio susidūrimo metu pasklido nuolaužų srautas, apėmęs didžiulę teritoriją.
Tyrimo autoriai daro išvadą, kad tokio dydžio meteorito sprogimas gali sukelti sprogstamąjį efektą, iki 100000 kvadratinių kilometrų teritorijoje sukeliantį stiprų viršslėgį, tuo pat metu suformuojant pakankamai terminės spinduliuotės, kuri įpliekstų gaisrus nuo 10 iki 1000 kvadratinių kilometrų pločio teritorijoje.
Tyrimo autorius Matthias van Ginneken aiškino, kad „kol kas nusileidimo atvejai, vykstantys virš Antarktidos, nekelia grėsmės žmonių veiklai, tačiau jiems įvykus virš tankiai apgyvendintų teritorijų, tai kainuotų milijonus gyvybių ir pridarytų nuostolių didžiulėse teritorijose“.