Net trisdešimt šešerius metus Piniavos mokyklos-darželio vardas buvo neatsiejamas nuo direktorės Alvidos Tamošiūnienės. Ji ir pati sako čia subrendusi kaip asmenybė, suradusi savojo kelio kryptį, subūrusi darnų kolektyvą, nuveikusi daugybę darbų įstaigos veiklai tobulinti. Ir gražiausius gyvenimo metus sutinka praleidusi čia – Piniavoje. Todėl direktorės apsisprendimas atsisveikinti priminė iš giedro dangaus nugarmėjusį griaustinį.
Širdyje nešiojasi skolą vaikams
Dabar, kai skaitome šį „Tėvynės“ numerį, Alvida Tamošiūnienė jau vaikšto Londono gatvėmis ir jaukinasi gyvenimą šalia dukros Austės šeimos. Likus kelioms dienoms iki skrydžio, per patį lagaminų pakavimo ir būtinų reikalų tvarkymo įkarštį, moteris šypsojosi, kad toks sprendimas – atsisveikinti su darbu ir nusipirkus bilietą į vieną pusę palikti Panevėžį – visai nebuvo skubotas, o ilgai brandintas ir labai apgalvotas. Jausmas, kad per intensyvius viso gyvenimo darbus liko skola saviems vaikams, širdyje kirbėjo labai ilgai ir galiausiai prasiveržė gimus pirmajam anūkui.
„Juk taip ir būdavo – rugsėjo 1-oji svarbiau darbe, vaikai kaip nors atbus vieni, pasiruošimas šventėms – irgi dėmesys mokyklai, – pasakoja A. Tamošiūnienė. – Žinoma, skyriau dėmesio ir šeimai, ir namams, tačiau daugiausia minčių ir energijos tekdavo darbui. Tiesą sakant, manau, jog visos mamos, dirbančios atsakingą ir daug laiko atimantį darbą, širdyje jaučia kankinantį skolos jausmą artimiesiems.“
Vadovaudama Piniavos mokyklai-darželiui, dvylika metų dirbusi Piniavos gyventojų bendruomenės pirmininke, dešimtmetį – Panevėžio rajono švietimo įstaigų direktorių asociacijos pirmininko pavaduotoja, A. Tamošiūnienė visada garsėjo ypatingu gebėjimu suburti kolektyvą, išlaikyti deramą santykį tarp reiklaus ir draugiškai šilto vadovo bruožų. Taip ir atsisveikindamos kalbėjo mokyklos-darželio kolektyvo moterys: visada jautėsi suprastos, išgirstos, paguostos, bet tuo pat metu visada žinojusios dirbančios šalia stipraus ir reiklaus vadovo. „Tikrai taip ir buvo – dirbti ir sutarti su žmonėmis man visada sekėsi, – sutinka A. Tamošiūnienė. – Manau, kad ilgametė patirtis čia niekuo dėta, tai įgimti dalykai“.
Gebėjimas susikalbėti su žmonėmis – paveldėtas
Moteris svarsto, jog energingumas, noras bendrauti ir gebėjimas sutarti tikriausiai bus atėjęs iš šeimos. A. Tamošiūnienė užaugo Kupiškyje, darbščioje, darniai sugyvenusioje šeimoje. Mama ilgus metus dirbo akušere, labai energinga, mokėjusi valdyti situacijas moteris, tėvelis – labai darbštus, mokėjęs visus darbus – net baldus gaminti. Kiek save pamena, A. Tamošiūnienė pasakoja norėjusi dirbti tik su vaikais, tuomet šios svajonės išsipildymas atrodė darbas vaikų darželyje – dar būdama mokinė vaikų darželiuose per vasaros atostogas dirbdavusi. Baigusi pedagoginę mokyklą Marijampolėje, tuometiniame Kapsuke, mergina gavo paskyrimą į netoli Kupiškio esantį vaikų darželį ir grįžo į gimtąjį kraštą. Tolimesnės studijos nuvedė ją į Klaipėdos universitetą, meilė ir šeima – į Panevėžio rajoną.
„Ištekėjau labai jauna, devyniolikos jau pagimdžiau sūnų Arnoldą, po dvejų metų gimė dukra Austė, po beveik penkiolikos – mano pagrandukas Ignas, – prisimena moteris. – Viskas gyvenime vyko vienu metu – ir vaikai augo, ir darbus dirbome, ir namus kūrėme.“ Iš patirties žinojusi, kaip kartais nelengva viską suderinti, A. Tamošiūnienė neslepia vaikams sakydavusi, esą „nebūkit kvaili kaip mama, anksti vaikais neapsikraukit“. „Matyt, Dievuliui mano tokios kalbos nepatiko, ir jis liepė man anūkų ilgokai palaukti“, – sako moteris, pirmo anūko sulaukusi mažiau nei prieš metus. Jo gimimas ir buvo lemtingas apsisprendimui palikti pareigas Piniavos mokykloje-darželyje ir važiuoti į Londoną padėti dukrai suderinti motinystę ir darbinę karjerą. „Tačiau tai ne prievolė, ne skolos grąžinimas, o džiaugsmingas mano apsisprendimas, – patikina moteris. – Gal daug kam bus keista girdėti, bet metams bėgant darbe pradėjau jausti nuovargį, pradėjo kirbėti nepasitikėjimas savo jėgomis. Jauna būdama tokių minčių nepažinojau.“
Dabar A. Tamošiūnienės vaikai jau suaugę. Vyriausiasis Arnoldas įsikūręs Amerikoje, turi savo verslą, Austė gyvena ir dirba Londone, jaunėlis Ignas – kapitono padėjėjas kelte, plaukiojančiame tarp Danijos ir Anglijos.
„Ir sprogom, ir degėm…“
1985-aisiais, kai tuometis Panevėžio rajono švietimo skyriaus vadovas Petras Klinga pasiūlė vadovauti naujai įkurtam Piniavos lopšeliui-daželiui „Pasaka“, naujajai direktorei tebuvo nepilni 24-eri. Dabar, sako ji, tik šypseną sukelia anos jaunos moters neregėta drąsa – pačiai turint du mažus vaikučius imtis vadovauti vyresnių žmonių kolektyvui. Tuomet didelių baimių nebuvo, viskas sekėsi sklandžiai, tačiau keičiantis metams pradėjo mažėti lopšelį-darželį lankančių vaikų, nes mamos naudojosi tuomete galimybe vaikus auginti namie iki septynerių. Permainos buvo būtinos, tad 1995-aisiais „Pasaka“ ir Piniavos pradinė mokykla sujungtos į vieną įstaigą – Piniavos mokyklą-darželį.
Apžvelgdama vadovavimo įstaigai metus A. Tamošiūnienė sako, jog kolektyvas nuveikė išties daug: dabar įstaiga moderni, norinčių ją lankyti daugiau, nei turima vietų, kolektyvas dirba darniai. „O būta visko – ir sprogom, ir degėm – kažin ar kuriai kitai įstaigai teko tiek patirti, kiek mums“, – anų įvykių jaudulys tebėra gyvas. Pirmas didžiulis sukrėtimas buvo tuomet, kai darželyje sprogo šildymo katilas. Laimei, žmonių įstaigoje tuomet nebuvo, tad nelaimė baigėsi išgąsčiu ir finansiniais nuostoliais. Antras baisus išbandymas atėjo 2016-ųjų liepos 3-iąją, kai nuo žaibo iškrovos kilus gaisrui sudegė mansardoje naujai įrengtos dvi ikimokyklinio ugdymo klasės ir aktų salė. „Streso tądien buvo tiek daug, kad man pačiai prireikė skubios medikų pagalbos, – anos dienos įvykius dėlioja ilgametė direktorė. – Bet ilgai savim rūpintis nebuvo kada, reikėjo imtis skubių darbų, nes prasidėjo begalinis lietus – reikėjo gelbėti pastatą nuo visiško suniokojimo.“
Kaip dabar sako A. Tamošiūnienė, tuomet iškilo dvi galimybės: arba išleisti jau pradėjusius apie miesto mokyklas galvoti vaikus ir tuomet liktų įstaigą uždaryti, arba surėmus pečius su savivaldybe ieškoti skubios išeities, kad iki mokslo metų pradžios mokykla-darželis vėl atvertų duris.
„Ir mums pavyko – ir savivaldybė labai pagelbėjo ir palaikė, ir statybininkai atsirado puikūs, ir rėmėjų buvo, – dabar net pati stebisi A. Tamošiūnienė. – Susitelkėme visa mokyklos bendruomenė, ir rugsėjo 1-ąją prasidėjo ugdymo procesas kartu su statybininkais, kurie vykdė atstatymo arbus. Šiuos išbandymus skiriu sau kaip didžiausią ryžto, vadovavimo, kolektyvo susitelkimo, visų geranoriškumo ir darbštumo pavyzdį.“
Buvusi direktorė sako visada mėgstanti priminti, jog Piniavos mokykla-darželis nebūtų tiek pasiekusi be Panevėžio rajono savivaldybės pagalbos, be šių žmonių nuolatinės pagalbos ir supratimo. „Puikiai supratau, kaip jiems įkyrėdavau su savo nuolatiniais prašymais ir idėjomis, todėl tikrai turiu padėkoti už toleranciją ir palaikymą“, – sako buvusi Piniavos mokyklos-darželio direktorė.
Draugės išlydėjo su ašaromis
Dosniai apdovanojęs energija, vadovo gabumais, gebėjimu bendrauti, likimas A. Tamošiūnienei nepagailėjo ir išbandymų. „Taip ir bangavo gyvenimas, kas kelerius metus atsiųsdamas rimtą išbandymą – gaisrą, vyro žūtį, mamos išėjimą“, – sako moteris. Tačiau skaičiuoti negandas – ne šiai moteriai. Sako, juk reikia keltis ir gyventi pirmyn. Ir apie savo apsisprendimą neįpusėjus dar vienai direktorės pareigų kadencijai atsisveikinti su mokykla-darželiu ji sako be abejonės balse: šis etapas, kad ir koks buvo prasmingas bei pilnas, jau pasibaigė. Nerimas kirba tik dėl to, kaip reikės ištverti be draugų ir ar pavyks susitvarkyti su namų ilgesiu. Namai Panevėžyje lieka, į juos kas kelios savaitės iš plaukiojimų grįžta Ignas, tad parskristi bus kur. Visi, pažįstantys A. Tamošiūnienę, žino, jog ji yra išskirtinai draugiškas žmogus. Tad klausimas, kaip į jos apsisprendimą gyvenimą apversti aukštyn kojom reaguoja draugės, sugraudina ją pačią. „Draugės rauda“, – tepasako.
Didžiųjų pomėgių keliauti ir šeimininkauti gyvenimo permainos neatims. Kelionėse išmaišyta Europa, gal aštuonis kartus keliauta po Ameriką, plaukta kruiziniais laivais. Kelionės visada būdavo geriausias poilsis po sunkių darbų, gyvenimo nesklandumų, puikiausias būdas plėsti akiratį, tad patiems artimiausiems nereikėjo sukti galvos, kokia dovana mamą labiausiai pradžiugintų. Apie šeimininkavimą – atskira kalba. A. Tamošiūnienė sako, kad čia jau gyvas kupiškėniškas vaišingumas: iš mamos dar vaikystėje išmokusi, kad žmogui pavaišinti neužtenka kavos puodelio ar stiklinės vandens, reikia ir silkės, ir mėsytės. Direktorės svetingumą puikiai pažinojo ne tik Piniavos mokyklos-darželio kolektyvas, bet ir statybų bei remonto darbais besirūpinantys žmonės.
A. Tamošiūnienės gyvenime rikiuojasi daugybė darbinės veiklos pasiekimų. Apie juos byloja padėkos raštai, liudija Piniavos mokyklos-darželio vieta ugdymo įstaigų tinkle, jos sukurta materialinė bazė, kolektyvo, kuris niekaip nenorėjo susitaikyti su direktorės išėjimu, požiūris, daugybė įgyvendintų iniciatyvų ir projektų. „Piniavos mokykla-darželis tikrai yra mano kūdikis – išnešiotas, išmyluotas, užaugintas, – sako A. Tamošiūnienė. – O norite žinoti, kas mano gyvenime buvo ir yra svarbiausia? Tai – mano kelyje sutikti žmonės – be jų net ir patys didžiausi pasiekimai neturėtų jokios prasmės.“
