Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos trenerė Mintara Labanauskienė, išugdžiusi Europos čempioną Kristupą Trepočką, tapo „Metų trenere“, surinkusi 42 proc. balsų „Delfi“ portale. Plaukimo trenerė, mokytoja metodininkė juokėsi, jog niekuomet negalvojo būti trenere, bet gyvenimas susiklostė kitaip ir dabar jau skaičiuoja 32-ejus metus šioje karjeroje.
Išmoktos pamokos
„Antroje klasėje mama paklausė, ką noriu lankyti. Pasakiau, kad dailųjį čiuožimą, net iki dabar esu didžiulė šios sporto šakos gerbėja. Mama atsakė, jog tokio sporto Panevėžyje nėra. Tada atsakiau – meninę gimnastiką. Sulaukiau tokio pat atsakymo. Tai tada sakiau, vesk mane į plaukimą. Taip ir atsidūriau baseine ir jau 47 metai iš jo neišeinu“, – atviravo moteris.
„Visada kartodavau, kad nė už ką gyvenime nebūsiu trenere. Bet gavosi kaip iš tos patarlės: „niekada nesakyk niekada“. Kaip ir daugumai jaunų žmonių, meilė pakoregavo likimą. Nesigailiu tapusi trenere. Tai tikrai sunkus darbas, bet labai dinamiškas ir įdomus“, – pridūrė M. Labanauskienė.
Paklausta, kokios yra svarbiausios pamokos, kurių išmoko pati per savo ilgą karjerą, moteris teigė, kad seniai suprato ir moko savo vaikus bei auklėtinius, jog „jei nori ko nors pasiekti sporte ar bet kurioje kitoje srityje, negali skaičiuoti darbo valandų, įdėtų pastangų, turi daug ką aukoti ir nuosekliai siekti savo tikslo.“

Puokštė savybių
Anot jos, geras treneris turi turėti visą puokštę įvairiausių savybių. Neužtenka būti vien savo srities profesionalu.
„Reikia būti ir draugu, ir prievaizdu, psichologu ir mediku, vadybininku ir vairuotoju, o dažnai ir užjaučiančia mama. Taip pat būtina turėti stiprią nuojautą: kada pagailėti, kada paspausti, kada pasakyti šiltą ar paguodžiantį žodį, o kada – kaip tik pastūmėti per ambicijas. Be galo svarbus ir pasitikėjimas. Treneris turi pasitikėti savimi ir savo auklėtiniais, o ne mažiau svarbu, kad ir auklėtiniai tikėtų bei pasitikėtų treneriu. Ir, žinoma, meilė! Meilė darbui, kurį darai, ir meilė vaikams, su kuriais dirbi“, – kalbėjo pašnekovė.
„Tikrai nemanau, kad aš esu kažkuo išskirtinė. Visi treneriai išradingi ir bando įvairiausias technikas bei metodus. Tiesiog su laiku atsirenki ir pradedi jausti kas veikia, kas ne. Patirtis ir nuojauta vis tiek duoda teigiamų rezultatų“, – sakė plaukimo trenerė.
Kartais mažiau yra daugiau
Moteris yra treniravo tokius žinomus sportininkus kaip Tomas Lukminas (PČ-7vieta, OŽ-15 vieta), Kristupas Trepočka (EČ-1vieta, EJČ-1 vieta), Rokas Jazdauskas (EČ-1vieta, PČ-7 vieta).
„Per savo karjerą išugdžiau jau apie 20 Lietuvos plaukimo meistrų, du tarptautinės klasės sporto meistrus. Viktė Labanauskaitė tapo pirma plaukikė, kuri 400 m kompleksu praplaukė greičiau nei per 5 minutes“, – džiaugėsi ji.

Pasak M. Labanauskienės, svarbu subalansuoti griežtumą ir palaikymą.
„Kas ten žino ar visada pavyksta subalansuoti, bet stengiuosi kaip tik galiu. Aš tik žmogus. Visko pasitaiko gyvenime. Yra buvę atvejų, ne vienas ir ne du, jog buvau per griežta, kad nesuvaldžiau emocijų. Jaunesnė buvau griežtesnė trenerė. Dabar su metais, manau, kad tampu švelnesnė ir supratingesnė. Stengiuosi laikytis taisyklės – į auklėtinius žiūrėti kaip į savo vaikus. Manau, kad man tai padeda būti objektyvesnei“, – tikino mokytoja metodininkė.
Pasiteiravus, kaip subalansuoti fizinį krūvį ir poilsį, kad sportininkai išliktų sveiki ir pasiektų maksimalų rezultatą, trenerė teigė, kad patirtis duoda savo vaisių.
„Kuo ilgiau dirbi savo darbą, tuo geriau jauti ir matai savo auklėtinius. Stebi juos ir pradedi matyti nuovargio požymius. Kartais mažiau yra daugiau. Geriau dirbti mažiau nei persidirbti“, – pabrėžė ji.
Keičiasi treniravimo technikos
Kaip minėta, M. Labanauskienė trenere dirba jau 32 metus. Moteris atskleidė, kad pasaulis per šitiek metų keitėsi, todėl keitėsi ir plaukimo sportas.
„Čia irgi vyksta nuolatiniai, didesni ar mažesni pokyčiai. Keičiasi supratimas apie techninius elementus, taisyklės, treniravimo specifika“, – atviravo panevėžietė.
Anot trenerės, įsimintiniausios akimirkos, treniruojant sportininkus, yra sportiniai pasiekimai.
„Būna labai smagu, kai sunkus darbas pasiteisina ir kuomet šventi pergales. Kai užplūsta ramybės ir džiaugsmo būsenos, kad pavyko atvesti savo auklėtinius į geriausią sportinę formą. Taip pat, jog jie pasiekė savo geriausius rezultatus!“, – kalbėjo M. Labanauskienė.

Didelis įvertinimas
Paklausta, kaip jaučiasi tapusi „Metų trenere“, moteris sakė, kad tai – didelis įvertinimas.
„Tai ir pripažinimas, kuris motyvuoja dar labiau tobulėti. Šis apdovanojimas patvirtina, kad einu teisingu keliu – padedu žmonėms siekti savo tikslų, keisti gyvenimus ir atrasti džiaugsmą judesyje“, – džiaugėsi ji.
Trenerė turi ir rimtą patarimą merginoms, svajojančioms apie trenerės darbą.
„Pradėjus dirbti trenere, trenerio atlyginimas buvo apgailėtinai mažas. Tuo metu didžioji dalis trenerių Lietuvoje, buvo moterys. Situacija pastaruoju metu keičiasi, gerėja atlyginimas, vyrų ir moterų trenerių proporcija kardinaliai keičiasi. Moteriai būti aukšto sportinio meistriškumo trenere yra tikrai sunku, nes labai daug laiko tenka praleisti sporto stovyklose, varžybose. Sunku derinti darbą ir asmeninį gyvenimą. Todėl jaunoms trenerėms norinčioms siekti aukštų rezultatų, patarčiau gerai pasverti būsimas rizikas. Ar sugebės derinti sportą ir šeimyninį gyvenimą“, – sakė M. Labanauskienė.
