„Namai ten, kur širdis“, – sako upytietė Aušra Bertašienė, grįžusi į gimtąjį kaimą po ilgų metų, praleistų svetur. Tačiau jos širdis visada buvo čia, Upytėje, kur prasidėjo jos kūrybinis kelias, o dabar ir jos grafikos darbai „Gamtos vizija“ eksponuojami Upytės bibliotekoje.
Meilė savo kraštui
„Paragavusi užsienio“ Danijoje, upytietė A. Bertašienė suprato, kad trokšta dar kartą išbandyti gyvenimą svetur. Būdama vos dvidešimties, ji išvyko į Airiją, kupina jaunatviško entuziazmo ir svajonių apie platų pasaulį. Gyvendama ten, ji sukūrė šeimą, tačiau mintys apie namus, tėvus ir gimtąją Upytę vis dažniau kirbėjo Aušros širdyje. Ilgainiui moteris suprato, kad namai yra ten, kur širdis, ten, kur tėvai ir artimieji.
„Pradėjau ilgėtis Upytės – to jaukaus ir šilto miestelio, kuriame prabėgo mano vaikystė. Prisiminiau skanią lietuvišką duoną, kuri, rodės, niekur kitur taip skaniai nekvepėjo. Prisiminiau ir gausybę veiklos, kuri visada virte virė Upytėje. Galiausiai ryžomės sugrįžti. Šis sprendimas buvo didelis ir svarbus ne tik man, bet ir mano šeimai – vyrui ir vaikams“, – sako A. Bertašienė.
Kartu su vyru Antanu jie įsigijo namus netoli tėvų, ir tai buvo didžiausia jų laimė.
„Tėvai – tai neįkainojama vertybė, jie visada suteikia šilumą, paguodą ir palaikymą. Upytė – tai mielas ir jaukus miestelis, kuriame viskas yra arti ir patogu: darbas, mokykla vaikams, darželis. Be to, netoliese yra ir didesnis miestas, tad netrūksta nei ramybės, nei galimybių. Džiaugiuosi, kad sugrįžau į Upytę ir vėl galiu mėgautis gyvenimu čia, savo gimtame krašte“, – kalbėjo A. Bertašienė.
Gamtos vizija
Upytės bibliotekoje duris atvėrė ypatinga paroda – savo žmogaus, daugumai pažįstamo, kitiems bent jau žinomo ar girdėto – grafikos darbų ekspozicija „Gamtos vizija“. Ši paroda – tai tarsi kelionė į menininkės pasaulį, kuriame susipina gamtos grožis ir subtili grafikos technika.
Aušra – tikra upytietė, augo ir mokėsi Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje. Čia, vadovaujant dailės mokytojui Ričardui Ničajui, prasidėjo jos kūrybinis kelias. Jau mokykloje Aušra aktyviai dalyvavo dailės būreliuose, piešimo konkursuose, o grafika tapo jos pagrindine išraiškos forma. „Grafikos kelią pati atradau, niekas man jo neparodė. Juodas tušas ir plunksna – tai mano įrankiai, su kuriais gimė visi darbai, jie mane tiesiog užburia“, – pasakoja menininkė.
Anksčiau, kai vykdavo šokiai, draugės kviesdavo Aušrą prisijungti, tačiau ji dažniausiai likdavo namuose, piešdavo ir ruošdavosi parodoms. Viena iš jos parodų buvo surengta ir Panevėžio „Šaltinėlio“ bibliotekoje.
Juodas tušas ir plunksna
Aušros grafikos darbai – tai savitas gamtos vizijos interpretavimas. „Viskas abstraktu, bet surišta su gamta. Čia ir saulė, gėlės, paukščiai. Viskas pereinančiai“, – apibūdina savo kūrybą menininkė.
Aušrai patinka kruopštumas ir dėmesys kiekvienai detalei. Kiekvienam darbui ji skiria daug širdies ir laiko – kartais vieno piešinio kūrimas trunka net penkias ar daugiau valandų. „Piešiant reikalingas ir poilsis, nes ranka pavargsta. Per vieną dieną neišeina padaryti paveikslo“, – pasakoja Aušra.
Ir dėl to, kad mintys ir idėjos jai ateina savaime, proceso metu. „Neišpiešiu natiurmortų, tikslių ir aiškių gamtos detalių. Aš kažkaip kitaip viską matau ir savaip, bet turbūt kaip ir visi kiti menininkai – palieku erdvės pačiam žiūrovui, kad jis pats kažką įžvelgtų, pamatytų, pajaustų“, – teigia ji.
Kūrybai Aušrai reikalinga ramybė ir muzika – nesvarbu kokia. Skambėti gali ir rokas, ir lopšinė, svarbu, kad įkvėptų.
Parodoje eksponuojami darbai, kurie ilgą laiką buvo tarsi nematomi – sukurti sau, mokyklai ar tiesiog dulkėję spintoje. „Tai seni darbai, bet jie niekada nematė dienos šviesos“, – sako autorė. Didelio formato darbai gimė studijų Danijoje metu, kur Aušra mokėsi pagal menų programą, subūrusią studentus iš viso pasaulio.
Iš kartos į kartą
Nors šiuo metu Aušra yra šiek tiek atitolusi nuo grafikos, jos gyvenimas nuolat persipina su menu. Grįžusi į gimtąją Upytę po septyniolikos metų, praleistų Airijoje, ji dirba Upytės lopšelyje-darželyje mokytojo padėjėja ir aktyviai bendradarbiauja su biblioteka, kurdama įvairius rankdarbius. „Visada noriu save atrasti ir kažkur padėti“, – teigia Aušra.
Menininkės gyslelė, pasak Aušros, greičiausiai yra paveldėta, mat giminėje daug kūrybingų, menui artimų žmonių. „Turbūt ir man ta gyslelė persidavė“, – svarsto Aušra. Tačiau kūryba jai yra ne tik saviraiškos forma, bet ir galimybė daryti gera kitiems.
Didžiausias palaikymas Aušrai yra jos šeima – vyras Antanas ir vaikai – Arijus (8 m.) ir Arminas (5 m.). Vaikai taip pat turi menininko gyslelę ir daug piešia.
Skatina nebijoti
Šiuo metu Aušra yra įsikūrusi naujuose namuose ir svajoja papuošti jų sienas savo pačios sukurtais darbais. Nors grafika šiuo metu yra šiek tiek nuėjusi į antrą planą dėl floristikos studijų, darbo ir šeimos, Aušra tikisi netrukus rasti laiko sugrįžti prie šio meno. Ji jau yra įsigijusi naujų lapų, spalvų ir laukia tinkamo momento, kad galėtų vėl pasinerti į kūrybos pasaulį.
A. Bertašienė savo pavyzdžiu nori paskatinti kitus kūrėjus – tiek vaikus, tiek jaunimą – nebijoti, kurti ir dalintis savo darbais su pasauliu. „Kiekvienas, kuris kažką kuria, linkiu, kad nebijotų, tegu rodo. Tai paskatinimas vaikams, jaunimui – darykit, pieškit, nebijokit, rodykit“, – ragina menininkė.
Paroda Upytės bibliotekoje – tai puiki galimybė susipažinti su talentingos menininkės A. Bertašienės kūryba ir pamatyti gamtos viziją jos akimis.
