Pastarosiomis dienomis daug viešoje erdvėje ir ne diskutuojama, o dalijamasi nuomonėmis (kiekvienas pagal savo žinias ir sugebėjimus) dėl šalies gynybai skirto finansavimo didinimo.
Ir kai nėra tiksliai žinoma, ką darysim, kur dėsim surinktus pinigus, kaip juos rinksim – kyla nemaža sumaištis. Tuomet ir atsiranda visokios „įdomios“ teorijos apie gyventojų indėlių nusavinimą, skolinimąsi už dideles palūkanas, kurias turės mūsų vaikai ir anūkai atiduoti ir pan. Atsiranda orakulai ir pranašai, kurie „tikrai tikrai“ tikina, kad bus taip, o ne kitaip. O valdžios vyrai ir moterys tuo metu tyli, nes greičiausiai net patys dar nežino, kaip reiks įgyvendinti tokius Valstybės gynybos tarybos priimtus sprendimus. Ir kuo ilgiau tas tylėjimas tęsiasi, tuo žmonės labiau jaučiasi nesaugūs. Juk tiesa, jog iš nežinojimo, ką ir kaip daryti, kyla didžiausios baimės ir panikos.
Juk ne kas kitas, o mes, paprasti Lietuvos piliečiai, turėsim sunešti į gynybos aruodą pinigėlius, kad galėtume atremti priešą. Tai valdžios prievolė yra eiti ir kalbėti su visuomene, ieškoti su mumis kontakto.
Nežinia, ar iš neišmanymo, ar iš vilnietiškos arogancijos, bet jau keletą mėnesių sklandančias įvairias kalbas, iš kur bus imamas gynybos finansavimas, niekas iš valdančiųjų net neprasitaria. Kad tikrai reikia gynybos finansavimo mūsų visų saugumą užtikrinti, Lietuvoje niekas nebesiginčija, kai turime tokį neprognozuojamą kaimyną iš Rytų.
Bet jei žinotume, kur ir kaip mūsų visų sunešti pinigai bus naudojami, ir kiek jų reikia, tikrai būtų visiems ramiau, o ir nerealių teorijų skleidėjai būtų nutildyti. Taigi tie, kurie atėję į valdžią ramino, jog darbais parodys savo vertę, praleido progą pademonstruoti stiprią lyderystę. Nes pasakius A laukiama, kada bus pasakyta B, šiuo atveju: iš kur, kaip ir kiek. Deja, deja, bet šio išbandymo valdantieji nepraėjo.
JP už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi komentaro autoriaus nuomonė. |
