Meilė, muzika ir gyvenimas – tai trys gijos, kurios neatsiejamai susipynusios panevėžiečių Irenos ir Stasio Snabaičių gyvenime. Jų istorija – tai graži pasaka apie du žmones, kuriuos suvedė muzika, o išlaikė meilė, pagarba ir bendri interesai. Šiandien, kai švenčiame šv. Valentino dieną, kviečiame jus pasinerti į šios išskirtinės poros gyvenimo kelią, kupiną iššūkių, džiaugsmo ir, žinoma, nuostabios muzikos.
44 metai meilės ir pagarbos
Šv. Valentino diena estrados atlikėjams Irenai ir Stasiui Snabaičiams – ypatinga šventė. Tai ne tik proga romantiškai praleisti laiką dviese, bet ir padėka už ilgus ir laimingus santuokos metus. „Mūsų meilė – tai abipusė pagarba, tvirtai kartu stovime jau 44 metus“, – džiaugiasi Stasys ir Irena.
Žvilgtelėję vienas į kitą jie pridūrė: „Nors, tiesą sakant, kiekviena diena, praleista kartu, yra šventė. Mūsų vaikai kartais net stebisi, kaip mes sugebame išlikti tokie vieningi ir nesipykstantys. Iš tiesų, per visą mūsų ilgą gyvenimą kartu, aš niekada nesu iš Stasio išgirdusi nė vieno blogo žodžio, net keiksmažodžio. Mūsų meilė bėgant metams vis stipriau transformavosi į gilią pagarbą ir supratimą. Mes tiesiog negalime būti vienas be kito ir esame įpratę visur būti kartu – tiek gyvenime, tiek ir muzikoje“, – sako Irena.
O Stasys papildo: „Mūsų tvirtus santykius padeda išsaugoti bendri interesai, darbas ir poilsis kartu. Mes net neturime „nuobodžių dienų“, nes nuo pat jaunystės vienas kitą labai mylime ir pasitikime.“
Vienybė gyvenime ir muzikoje
Irenos ir Stasio pažintis prasidėjo Panevėžyje. Irena atvyko į miestą mokytis. Stasys tuo metu jau studijavo muzikos konservatorijoje, o Irena dainavo kompresorių gamyklos estradiniame ansamblyje. Kartu jie muzikuoti pradėjo 1972 metais. Irena pasakoja, kad iš pradžių net piršdavo Stasį kitoms merginoms, supažindino visas drauges, kurios tik norėjo, tačiau likimas buvo numatęs kitaip. Jų bendra aistra muzikai ir dainavimui pamažu išaugo į tvirtą ir gražią meilę – po aštuonerių metų, 1980-aisiais, pora sukūrė šeimą.
Ireną sužavėjo Stasio ramybė, gerumas ir inteligencija. Šios savybės jį apibūdina iki šiol. Stasys prisimena, jog jiedu iškart pajuto sielų artumą ir vienas kitą puikiai suprato.
„Kartu koncertuodavome, važinėdavome, sėdėdavome viename autobuso suole. Irena sumuštiniais vaišindavo. Mūsų sielos jau seniai viena kitą jautė“, – sako Stasys.
Pora atvirauja, kad anksčiau vienas kitam darydavo staigmenas, tačiau dabar tapo praktiškesni. „Vietoj dovanėlių, netikėtų aksesuarų ar kvepalų, kuriems esu alergiška, mieliau pasirenkame praktiškas dovanas. Pavyzdžiui, Kalėdoms ar gimtadieniams vienas kito paklausiame, ko iš tikrųjų norėtume. Dažnai tai būna kelionė arba kažkas iš aparatūros – mikrofonas ar kitas reikalingas daiktas. Kartais netgi kartu įsigyjame vieną bendrą dovaną, kuri būtų naudinga abiem“, – pasakojo Irena.
Vaikai ir anūkai – didžiausia dovana
Visgi šiandien didžiausia dovana porai yra jų vaikai – sūnus Tomas ir dukra Justina, kurie padovanojo keturis anūkus: Oskarą, Ameliją, Beną ir Emą. Visi jie gyvena Bergene, Norvegijoje. Irena ir Stasys dažnai skrenda aplankyti vaikų ir anūkų, o vasarą visi jie atostogauja Lietuvoje ar kartu leidžiasi į keliones užsienyje.
Nors pora džiaugiasi vaikų ir anūkų sėkme, kartais Irenai būna liūdna be jų, ypač vakarais. „Nurieda viena kita ašara. Kitąsyk bijau, kad koks depresinis jausmas nepagautų, nes kuo tolyn, tuo liūdnyn, bet suprantu – toks gyvenimas, pasaulis tapo mažas“, – prisipažįsta Irena. Tačiau Stasys visada randa tinkamų žodžių, kad nuramintų žmoną. „Stasys mane ramina, kai man užeina jautrumas, jis sako: „Džiaukis, kad jiems viskas gerai, kad jie laimingi“, – pasakoja dviejų vaikų mama.
Irena ir Stasys labai myli savo anūkus ir jiems ne vieną savo dainą sudainavo. Visi anūkai yra labai muzikalūs – gražiai dainuoja, lanko dainavimo pamokas, mokosi groti gitara. Irenos ir Stasio sūnus Tomas taip pat yra muzikaliai aktyvus – jis turi įrašų studiją ir kuria dainas.
Gyvenimas pilnas judesio
„Mūsų didžiausias noras ir svajonė šiandien – dar ilgai išlikti sveikiems, o kad taip būtų, reikia daug investuoti“, – sako Stasys. Jų kasdienybė prasideda nuo rūpinimosi sveikata. Abu stengiasi gyventi aktyviai – kas rytą daro mankštą, guli ant masažinio akupresūros kilimėlio, daug vaikšto, tik Stasys mėgsta vienatvę. Rytais jis leidžiasi link Berčiūnų palei Nevėžį ir per ausines klausosi įvairių tinklalaidžių. Taip mokosi ne tik anglų, bet ir norvegų kalbos. Tuo metu Irena pasivaikščiojimui mieliau renkasi parką ar stadioną.
„Juk metai bėga, o mes džiaugiamės kiekviena diena galėdami būti kartu. Džiaugiamės, kad vis dar esame reikalingi ir mylimi“, – teigia Snabaičiai.
Muzika – gyvenimo variklis
Ir šiandien jie aktyviai koncertuoja – tiek dviese, tiek ir su grupe „Vaivoras“, kurioje kartu su saksofonininku Jonu Kepalu pasirodo trise. Bet Irena koncertuoja ir viena, ypač miestelių šventėse. Taip pat Snabaičiai yra kviečiami į privačius renginius, įmonių vakarėlius. Tiesa, po kovido pandemijos dainininkai stengiasi labiau pasitaupyti ir nebesiima tokių intensyvių koncertinių turų, kokius rengdavo anksčiau, kai pasitaikydavo ir po dešimt naktų trukdavusių abiturientų išleistuvių visame Panevėžyje ir aplinkiniuose rajonuose, o taip pat ir privatūs vestuvių ar jubiliejų renginiai.
Prisimindama abiturientų išleistuves pora sako, kad jiems tai visada buvo ypatingas laikas, kupinas dainų ir šokių. Jie dainavo pačias įvairiausias dainas – nuo M. Mikutavičiaus „Pasveikinkit vieni kitus“, kuri buvo tapusi savotišku išleistuvių himnu, iki eurovizinių dainų ar tokių kaip „SexBomb“, „Bailando“ ar romantiškų baladžių. Be to, išleistuvėse skambėdavo ir jų dainos – „Debesėlis“, „Vilkas ir septyni ožiukai“, kurios suteikdavo vakarui ypatingą atmosferą.
„Keičiantis kartoms ir ritmams, mūsų repertuare vis daugiau dėmesio skiriama užsienio kūriniams su lietuviškais tekstais. Daugelį jų yra sukūrusi Rūta Lukoševičiūtė, tačiau ir aš pati prisidedu prie kūrybos, o taip pat ir Stasio sesuo iš Marijampolės, lietuvių kalbos mokytoja Ona Šlekienė. Nors anksčiau dainuodavau ir angliškai, dabar scenoje skamba daug daugiau lietuviškų dainų, – sako Irena ir priduria: – Mėgstu ir bliuzą, ir rokenrolą dainuoti, tačiau gyvenimas dažnai pakreipdavo taip, kad turėdavau būti ne tik dainininkė, bet ir publikos linksmintoja. Scenoje visada šokdavau, dūkdavau ir net dabar, kai jau esu vyresnė, negaliu ramiai stovėti – vis dar norisi judėti ir šokti kartu su publika.“
Dėkingi už meilę, palaikymą, sėkmę
Paklausta, kaip šiandien palaiko ryšį su savo klausytojais, Irena kukliai nusišypso: „Esu tinginė, nemėgstu daug rašyti,– sako ji. – Nors turiu „Facebook“ paskyrą, kurią man sukūrė viena jauna gerbėja iš Kauno, o vėliau, kai padaugėjo užsakymų, teko ją persiregistruoti, tenka pripažinti, kad nesu labai aktyvi vartotoja. Kartais pasidalinu kokia nors nuotrauka iš koncertų ar renginių ir pasveikinu visus su didžiausiomis metų šventėmis. Man daug mielesnis ir natūralesnis bendravimas akis į akį. Visada stengiuosi pabendrauti su klausytojais gyvai, ypač koncertų metu ar privačiuose renginiuose. Taip pat sulaukiame nemažai žinučių, sveikinimų ir padėkų iš gerbėjų, o tai labai malonu ir skatina toliau kurti bei koncertuoti.“
Irena atvirai pasakoja, kad klausytojų palaikymas yra neįkainojama dovana ir didžiulė paskata. „Jaučiu jų meilę ir palaikymą visą savo karjeros kelią. Tai ypač ryškiai pasijausdavo televizijos projektuose, kuriuose vykdavo žiūrovų balsavimas. Visi stebėdavosi, iš kur gaunu tiek daug balsų. Esu dėkinga už sėkmę tokiuose projektuose kaip „Švieski man vėl“ ir „Mūsų dienos kaip šventė“. Ypač branginu „Auksinį mikrofoną“, kurį pelnė daina „Debesėlis“, – kalbėjo estrados dainininkė. – Mus iki šiol prisimena iš „Vaivorykštės“ laikų, iš nesuskaičiuojamų koncertų ir privačių renginių, kuriuose esame dalyvavę visoje Lietuvoje ir net už jos ribų – visoje Sovietų Sąjungoje. Netgi esame koncertavę Didžiojoje Britanijoje 1979 metais, kai tai buvo tikra retenybė. Mūsų vokalinė grupė visada buvo labai stipri ir išskirtinė, todėl ir sulaukdavome tokio didelio palaikymo ir pripažinimo.“
Irena ir Stasys su šypsena prisimena tą gražų, koncertinį laikotarpį, nors, tiesa, streso jame netrūko. Bet ir apdovanojimų kiek tada pelnyta!
„Dabar jie gal nebeįdomūs, bet tuo metu mes buvome gavę Sąjunginės liaudies pasiekimų parodos medalius – tiek sidabro, tiek bronzos – už visą meno saviveiklą. Esu ir Lietuvos meno saviveiklos žymūnė. Tačiau, kaip sakoma, tai buvo mūsų jaunystės metais, o dabar vertybės šiek tiek pasikeitusios. Džiaugiamės, kad ir toliau keliaujame kartu su daina ir muzika. Tai mūsų hobis, mūsų meilė – meilė muzikai ir vienas kitam. O už viso to slypi didžiulis įdirbis“, – pasakojo dainininkų pora.
Šlovės spinduliai
Paklausus, kaip juos tada pakeitė žinomumas ir kokios įtakos jų asmenybėms turėjo šlovės spinduliai, Irena ir Stasys atvirai pasakojo, kad tada buvęs žinomumas ir šlovė juos išmokė sceninės kultūros ir bendrystės.
„Grupė „Vaivorykštė“ mums buvo kaip šeima – kartu auginome vaikus, šventėme šventes ir, žinoma, muzikavome. Kartais, tiesa, kildavo ir „darbinių“ ginčų dėl repertuaro, bet tai buvo neišvengiama. Grupė suteikė mums muzikinį išprusimą. Nors skoniai ne visada sutapdavo ir kartais norėdavosi dainuoti skirtingas dainas, visada laikėmės bendrystės principo. Taip pat išmokome ir vokalinio derėjimo – buvome penki vokalistai, o tokių darniai dainuojančių grupių dabar jau mažai likę, gal ir nebėra. Visada dainuodavome gyvai, todėl mūsų bendras skambesys buvo unikalus ir labai vertinamas. Iš tų laikų pasiėmėme tik tai, kas geriausia – bendravimą su kitais ansambliais ir patirtį, – pasakojo pora. – O ir pinigai tais laikais nebuvo svarbiausias dalykas. Mums niekas nemokėjo didelių honorarų. Buvome laikomi saviveikline grupe, bet jau išsikovojusią liaudies kolektyvo vardą, todėl turėjome šiek tiek kitas teises. Uždirbdavome juokingai mažai, o kartais net už viešbučius patys susimokėdavome. Bet, kaip ir minėjau, „Vaivorykštėje“ piniginiai reikalai nebuvo esminiai – tai buvo jaunystės hobis, o mes tiesiog mėgavomės galimybe koncertuoti – kartais Maskvos televizijoje, tuometiniame Leningrade. O kur dar įvairūs festivaliai! Lietuvą esame išvažinėję skersai išilgai, koncertavome didžiausiose salėse, sporto rūmuose, dalyvaudavom konkursuose.“
Tapo mokytojais
Snabaičiai savo patirtimi noriai dalijosi ir su kitais muzikantais ar atlikėjais. 1981 metais prie „Vaivorykštės“ kolektyvo prisijungė dainininkas Kastytis Kerbedis. „Su Kastyčiu scenoje man buvo labai gera, mes puikiai vienas kitą jautėme, abu mėgome rokenrolą. Prisimenu, Kastis iš karinio aerodromo man gaudavo „sidabrinės“ medžiagos (anais laikais latekso nebuvo), iš kurios pasisiuvau tokį švytintį kombinezoną. Mums su Kasčiu scenoje buvo labai gerai, ir draugavome, ir dabar, kai susitinkame, pasišnekam, pasveikiname vienas kitą su gimtadieniu“, – šypsosi Irena.
Po „Vaivorykštės“, kai Irena ir Stasys jau turėjo grupę „Vaivoras“, su grupe dainuoti pradėjo Radži. Jį pora išleido į projektą „Kelias į žvaigždes“. Vėliau grupėje „Vaivoras“ savo karjerą pradėjo dainininkai Jurgita Tamošauskaitė ir Vaidas Dzežulskis, kuris visada yra dėkingas Snabaičiams.
„Vaidas daug kam net pasisako apie tai, kad muzikos kelią pradėjo pas mus, kad iš mūsų gavo daug žinių, patirties, išmoko bendravimo su publika“, – džiaugėsi Stasys ir Irena.
Be to, Stasys didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė neįgaliesiems Jotainių socialinės globos namuose, kur vadovavo estradai ir kapelai. O Šilagalio kultūros namuose jis vadovavo net trims kolektyvams, taip pat šalia muzikavimo dirbo ir su kitais jaunais muzikantais, kuriuos taip pat daug ko išmokė.
Scena – didžioji mokykla
O iš ko mokėtės jūs? – paklausiau Snabaičių.
„Mano prigimtis tokia – esu daininga ir muzikali. Visa mano giminė tokia, mums visada reikia žmonių – tiek savų, tiek ir svetimų. Nuo pat vaikystės, septintoje klasėje pradėjau groti akordeonu šventėse ir vestuvėse. Mokykla man tai leido. Per tiek metų savaime ateina pamokos, – sako Irena. Ir tęsia: – Mes tiek daug muzikavome įvairiai publikai – ir prezidentams, ir ministrams, ir darbininkams, ir įmonių vakarėliuose. Su kiekvienu rasdavome bendrą kalbą. Buvome visur mylimi ir gerbiami, bendravome su visais vienodai.“
Ireną, kaip solistę, ypač mylėjo Ukmergė, ten ji būdavo labai šiltai sutinkama – su garsiausiais plojimais, gėlėmis ir net pliušiniais žaislais, kurie tuo metu buvo deficitas.
„Bet Panevėžys, mūsų miestas, ir visada būdavom laukiami ir mylimi“, – sako Irena. Dažnai grupė koncertuodavo kino teatre „Garsas“ (tai buvo didžiausia salė tuo metu) ir sporto rūmuose.
Kai muzika netyla
Paklausus apie įsimintiniausius įvykius, kaip sutarę jiedu pasakoja, kad visi buvę blogi prisiminimai kildavo tik sapnuose.
Pavyzdžiui, dainininkai dažnai sapnuodavo, kad jiems nesiseka, kad užmiršo pasiimti aparatūrą ar neturi mikrofono. „Tai tikrai baisu. Atsikeliame ir sakome vienas kitam: „Aš sapnavau tą patį sapną“. Mums visada nesiseka sapnuose. Tai kažką pamirštame, tai rūbus, tai nepasijungiame, tai pavėluojame. Jeigu sapnuojame apie koncertinę veiklą, tai visada viskas būna blogai“, – pasakojo pora.
Visgi netikėtų įvykių muzikiniame kelyje būta. Vienas koncertas neįvyko dėl administratoriaus klaidos, kuris supainiojo „Vaivorykštės“ pasirodymo datą. „Nuvažiavome į Salantus koncertuoti, bet mums pasakė, kad turėjome koncertuoti praėjusį savaitgalį, kai žmonių buvo susirinkusi pilna salė ir visi bilietai išparduoti. Koncertą atidėjome savaitę, išplatinome atitinkamus skelbimus ir susitikimas vis tiek įvyko“, – prisimena Irena.
Kartą Anykščiuose neblaivus elektrikas neteisingai sujungė laidus, ir dėl to sudegė visa „Vaivorykštės“ aparatūra. Koncertas, suprantama, neįvyko. O Mažeikiuose, dingus elektrai, muzikantams teko suktis iš padėties. Jie nepasimetė ir išlaikė dainingą nuotaiką, grupė užėmė klausytojus tamsoje ir surengė įsimintiną pasirodymą.
„Kai vėl visi prisiminimai iškilo į paviršių, suprantame, kokie dabar esame laimingi, būdami kartu ir keliaudami tolyn. Labai tikimės, kad dar ilgai galėsime kartu muzikuoti ir dainuoti, nes muzika mums yra visas gyvenimas“, – pokalbį užbaigė Irena ir Stasys Snabaičiai.
