Kartanų kaimas, esantis netoli Šilų, jau daugiau nei 15 metų yra Stasės Pulkauninkienės – fotografės mėgėjos ir buvusios pedagogės – namai. Jaukioje sodyboje ji atrado ne tik ramybę, bet ir puoselėja kūrybinį polėkį, kuris atsispindi jos nuotraukose, atvirukuose ir net kalendoriuose. Apie savo kelionę į kaimą, fotografiją ir Šilų bendruomenę S. Pulkauninkienė pasakojo su šiluma ir entuziazmu.
Ieškant savo vietos
S. Pulkauninkienė yra kilusi iš Ukmergės bei didžiąją savo gyvenimo dalį praleido miestuose – dirbo mokytoja Vilniaus krašte ir Ukmergėje. Vilniuje mokė lenkų vaikus lietuvių kalbos. Tačiau ilgesys gamtai ir vaikystės prisiminimai apie gimtąją sodybą atvedė ją į Kartanus.
„Kai man buvo pusketvirtų metų, mūsų sodybą Ukmergės rajone sugriovė dėl melioracijos darbų. Vėliau gyvenome bute, bet visada jaučiau ilgesį sodybos erdvėms ir gamtai“, – prisiminimais dalijosi moteris.
„Man gimtosios sodybos praradimas yra asmeninė tragedija. Melioracija viską nušlavė. Pamenu, eidavome su mama pro šalį, prie upės, ir ji sakydavo: „Ten, ant kalnelio, buvo mūsų namai“. Labai seniai aš ten buvau, bet jaučiamas didelis ilgesys. Rodos, ir čia sodyba, čia dabar gyvenu… Bet tai nėra gimtinė, nes ne čia augau“, – atviravo ji.
2008-aisiais, ieškodama vietos vasarojimui, fotografė planavo sodybą įsigyti netoli Ukmergės, tačiau dėl tuo metu kilusių kainų pasirinko Kartanus. Tai tapo ne tik vasarojimo, bet ir nuolatinių namų vieta.
„Iš pradžių kaime labai trūko bendravimo, jaučiau izoliaciją. Bet dabar pripratau – kaimas man tapo namais, ir jau neįsivaizduoju gyvenimo bute“, – dėstė S. Pulkauninkienė, kuri atvykusi į šį kraštą dirbo Šilų darželyje, o jam užsidarius – liko be darbo.
Nuo svajonės iki realybės
Moteris visada norėjo fotografuoti, tačiau tarybiniais laikais šią svajonę atitolino sudėtingas ryškinimo procesas. Viskas pasikeitė, kai atsirado skaitmeninė fotografija.
Prieš maždaug 20 metų ji įsigijo pirmąjį fotoaparatą. Tai buvo „Sony“. Po to fotografė mėgėja turėjo dar keletą skaitmeninių fotoaparatų, kol įsigijo paskutinįjį „Nicon“ skaitmeninį-veidrodinį. Na, o dabar ji fotografuoja telefonu, kurį ekspertas rekomendavo kaip pranašesnį už senąjį „Nicon“.
Šiais laikais įprasta, kad telefonas – visuomet šalia. Tačiau Pulkauninkienės teigimu, šalia jos visuomet buvo ir fotoaparatas.
„Esu girdėjusi frazę, kad fotoaparatas fotografui yra trečioji ranka. Tikrai taip yra!“ – juokėsi.
Fiksuojamuose kadruose – žmonės, gamta, daiktai.
„Esu baigusi dailės mokyklą, todėl manau, kad tai labai padėjo išlavinti akį. Jei ne dailė, turbūt taip gerai nefotografuočiau“, – randa paaiškinimą S. Pulkauninkienė.
Dažniausiai ji fotografuoja tai, kas „užkliūna“ už akies.
„Fotografuoju tai, kas mane supa. Tiesiog išeinu pasivaikščioti, pailsiu, atlaisvinu protą, ir tada gimsta nuotraukos.“
Apdovanojimai ir įvertinimas
Per ilgus fotografavimo metus fotografė mėgėja surengė ne vieną parodą bei sulaukė daugybės įvertinimų. Vienas svarbiausių jos darbų – knygos viršelis.
„Menininko Rimanto Zinkevičiaus knygos viršeliui buvo pasirinkta mano nuotrauka. Tai man – tarsi medalis“, – prisiminė menininkė.
Na, o viskas nutiko netikėtai.
„Visi įvertinimai man yra malonūs. Tačiau šis nuopelnas man tikrai pamalonino širdį. Išrinko nuotrauką viršeliui ne to fotografo, kuris fotografavo visą knygą, bet – mano. Tuomet vykdžiau projektą, kurio metu reikėjo fiksuoti įvairius menininkus. Susisiekiau su R. Zinkevičiumi ir jis sutiko. Vieną kartą nuvažiavau… Tačiau pirmąją dieną nelabai kas gavosi, nors fotografavau ilgai. Vėliau jis nusprendė gaminti didesnį, masyvų darbą ir informavo mane. Nuvykus antrąjį kartą, pavyko pagauti „tą“ kadrą. Taigi, aš jam padovanojau diską su nuotraukomis. Kai leido knygą, išrinko šią mano nuotrauką. Pirminė fotografija buvo juoda-balta, bet jis paprašė originalios – spalvotos. Po to kaip padėką gavau šią knygą apie jo drožybos darbus su parašu bei angeliuką“, – džiaugėsi ji.
S. Pulkauninkienės nuotraukos ne kartą buvo pripažintos Panevėžio rajono fotokonkursuose. Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos organizuojamuose konkursuose yra pelniusi visas prizines vietas. Pirmąją gavo konkurse „Mano kaimo senoliai“. Tačiau ji išskiria ir kitus svarbius projektus – bendruomenei skirtus kalendorius ir atvirukus.
„Ketvirtus metus leidžiame Šilų krašto kalendorių. Trijuose jų yra mano darytos nuotraukos. Taip pat organizuojame atvirukų leidybą, kuriuos per Kalėdas dovanojame Šilų krašto gyventojams.“
Bendruomenės gyvenimas ir veikla
S. Pulkauninkienė aktyviai dalyvauja Šilų bendruomenės veikloje. Ji priklauso bendruomenės tarybai, prisideda prie kultūrinių projektų.
„Kalendorių leidyba man suteikia daug džiaugsmo. Šilų krašto vaizdai atspindi mūsų bendruomenės grožį ir istoriją“, – kalbėjo moteris.
Kalendoriaus temose atsispindi Šilų krašto unikalumas: nuo paminklų ir kryžių iki istorinės fotografijos. 2022 metais, kuomet prasidėjo ši tradicija, kalendoriaus vaizdiniuose matėsi Šilų krašte esantys paminklai, kryžiai. Kitais metais – įvairūs Šilų vaizdai, 2023-iaisiais – kalendorius išsiskyrė unikaliais senoviniais vaizdais.
„Tų metų kalendoriuje vyravo istorinės nuotraukos, kurias surinkau iš gyventojų. Daugelyje nuotraukų užfiksuoti Šilų pastatai, kurių šiandien jau nebėra. Rinkti nebuvo sunku, nes žmonės noriai ir mielai rodė, davė“, – sakė ji.
Šiais metais kalendoriuje buvo užfiksuoti dabartiniai krašto vaizdai ir sodybos.
Gyvenimas gamtos apsuptyje
Gyvenimas kaime Pulkauninkienei yra tarsi svajonės išsipildymas. Ji ne tik fotografuoja, bet ir rūpinasi savo sodyba – šiltnamyje augina daržoves, kieme – gėles ir turi keletą vištų.
„Lauko darbai manęs nevargina, priešingai – tai man atgaiva. O kosmėjų mano kieme tiek daug, kad galėčiau surengti atskirą jų fotografijų parodą“, – juokėsi fotografė.
Ryšys su gamta atsispindi ir jos darbuose. Nors mažiausiai ji fotografuoja kovą ir balandį, kai vyrauja niūrios spalvos, visgi ir tuomet menininkė stengiasi atrasti grožį, kurį galėtų užfiksuoti.
Moters laisvalaikis – ypač užimtas. Ji lanko Trečiojo amžiaus universitetą, fotografuoja, yra Šilų bendruomenės narė. Tačiau ir čia jos pomėgiai nesibaigia.
„Tiesiog nespėju veikti tiek, kiek norėčiau. Prieš koronavirusą lankiau tapybos užsiėmimus pas G. Rudoką, tačiau dėl pandemijos pamokos nutrūko. Spėjau nutapyti vieną paveikslą su akrilu. Norėčiau dar piešti, bet nerandu laiko. Na, bet, galima sakyti, atsirinkau tai, kas mieliausia širdžiai – fotografija. Ji man patinka dėl greito rezultato. Nufotografavai – ir jau yra!“ – tikino pašnekovė.
S. Pulkauninkienė nuotraukas deda į „Foto kūdra“ platformą.
„Kadaise keldavau aktyviau, dabar – kiek rečiau. Čia žmonės balsuoja už jiems patikusias nuotraukas, komentuoja. Visgi lietuviai dažnai gaili pagyrimų ir teigiamų įvertinimų“, – apgailestavo moteris.
