Panevėžio lėlių vežimo teatro scenoje – premjera „JisJiGyvenimas“. Spektaklis, kuriame persipina kūrybos priešpriešos: cirkas, tragedija, ekscentrika ir tikimybė, filosofija ir emocijos. Ir visa tai vienija vienas vienintelis žodis – gyvenimas. Premjera skirta jaunimui ir suaugusiems.
Spektaklio režisierė – ukrainietė
Spektaklio režisierė, scenografė ir scenarijaus autorė ukrainietė Marina Bogomas. Į Panevėžio lėlių vežimo teatrą Marina atvyko prieš 11 dienų, o spektaklio dėlionės – kūryba – vyko nuotoliu.
Spektaklyje vaidmenis sukūrė Aliona Hašinska, Sergejus Talkačius, Igoris Ignatenko. Kūrybinė grupė – tarptautinė, nes spektaklio kūryboje dalyvavo lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai.
Spektaklis apie gyvenimą
Vizualiai plastiškas projekto „JisJiGyvenimas“ kūrėjai be galo džiaugiasi, kad šiandieninis projektas realizuotas Panevėžio lėlių vežimo teatro scenoje. Kuriant spektaklį meniniu įkvėpimu visomis formomis tapo: kartonas, vatmanas, kraft ir biuro popierius.
Spektaklio režisierė M. Bogomas pasakojo, kad kūrinys apie jį ir ją – vyrą ir moterį.
„Kažkas trečias yra su jais. Taip kuriamas gyvenimas ir jame gimsta kažkas gražaus. Taip gimsta ir spektaklis bei surandama bendra kalba: gyvenimas, kur gimsta meilė, kuri jungia ir vienija“, – kalbėjo prieš premjerą M. Bogomas ir teigė, kad scenografijai sukurti naudojamas popierius.
Trapumas išgyvenamas
„Dėka savo plastiškumo popierius padeda ieškoti ir surasti subtilių ir atpažįstamų metaforų bei simbolių, kurie sugyvena su scenos menininkais. Popierius suteikia daugiasluoksniškumą ir tuo pačiu trapumą. Kiekvienam spektakliui aktoriai patys kuria scenografijas iš popieriaus. Nors popierius trapus, bet žmogus geba tame trapume gyventi ir išgyventi“, – aiškino spektaklio režisierė.
Spektaklis sukurtas Ukrainoje
Pasak M. Bogomas, spektaklis pirmiausiai buvo pastatytas ir rodomas Ukrainoje.
„Prieš trejus metus jis buvo rodomas, o dabar persikėlė į Lietuvą, į Panevėžio lėlių vežimo teatro sceną. Spektaklyje teksto nėra, naudojamas vienas žodis. Kalbėti ir nereikia. Puikiai matyti, kad teatro aktoriai geba kalbėti ne tik lėlėmis, bet puikiai išjaučia scenas naudodami iškalbingą popierių“, – pasakojo režisierė ir teigė, kad spektaklis sukurtas iš absoliučiai poliarinių žanrų: klounados, tragedijos, ekscentriados, filosofinės parabolės, o toks žanrų derinys leido išplėsti sceninių eksperimentų lauką ir šnekėtis su žiūrovais be žodžių.
