Donaldas Trumpas kursto aistras apie Grenlandijos įsigijimą.
Galbūt tai neturėtų stebinti. Juk Trumpas praturtėjo vystydamas nekilnojamojo turto projektus, o šis turbūt pretenduotų į didžiausio sandorio pasaulio istorijoje titulą. Tiesa, vertinimai, kiek Grenlandija galėtų kainuoti, svyruoja nuo kuklių 12 milijardų iki daugiau nei 1 trilijono dolerių.
Esminė dilema nėra pinigai. Grenlandija šiuo metu turi Danijos autonominės teritorijos statusą; vietos valdžia priima daugelį sprendimų, išskyrus susijusius su užsienio ir saugumo politika. Šiais klausimais atsakomybė tenka Kopenhagai.
Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala pagal plotą – 33 kartus didesnė, nei Lietuva. Bet mažytė gyventojų skaičiumi – nesiekia nei 60 tūkst. arba tik šiek tiek daugiau nei Alytuje. Sudėtingos oro sąlygos ir logistika lemia didelę priklausomybę nuo Danijos finansinės pagalbos, kuri sudaro daugiau nei pusę salos biudžeto.
Nepaisant to, vietos gyventojai flirtuoja su nepriklausomybės idėja. Šiemet vyksiantys vietos rinkimai vėl kelia šį klausimą. Anksčiau atliktos nuomonių apklausos rodė, kad apie du trečdaliai pritartų atsiskyrimui nuo Danijos; tiesa, tik pridurdami, jog reikėtų išlaikyti artimus santykius. Ypač – išsaugant paramą.
Danijos politikai išmintingai nepasiduoda provokacijoms ir į Trumpo pareiškimus reaguoja ramiai. Šalies monarchas po Trumpo komentarų net pakeitė karališkąjį herbą, kuriame išryškino Grenlandijos simboliką. Tačiau čia pat priduriama, jog Danija negalėtų prieštarauti demokratiniam Grenlandijos apsisprendimui skelbti nepriklausomybę.
O ir praktinių svertų išlaikyti kontrolę Kopenhaga neturi daug. Saloje skaičiuojama vos kelios dešimtys danų karių – ir bent keli šimtai amerikiečių ten įkurtoje bazėje. Salos dydis padaro kontrolę sunkiai įmanoma šaliai, kurios kariuomenė mažesnė nei Niujorko policija.
Tai – viena reikšmingiausių priežasčių, kodėl amerikiečiai kreipia į salą didelį dėmesį. Danija yra viena artimiausių JAV sąjungininkų, nekliudanti amerikiečiams jau dabar Grenlandijoje turėti karinę bazę ir kitas teises. Bet nepriklausomybės paskelbimas sukurtų terpę ir kitų šalių įtakos augimui. Kinija jau ne kartą siekė ten įkelti koją.
To nenorima, mat Grenlandijos geostrateginė reikšmė – akivaizdi. Ne veltui istorijoje priskaičiuojama mažiausiai keturi JAV bandymai ją įsigyti. Ir tendencijos nesikeis: konkurencija su Rusija ir Kinija dėl Arkties regiono tik aštrėja, o dėl tirpstančių ledynų atsiveria nauji laivybos keliai. Ką jau kalbėti apie gausius, nors kol kas sunkiai prieinamus, gamtos turtus.
Bet aštri Trumpo retorika turi reputacinę kainą. Internete iškart ėmė plisti karikatūros, piešiančios Putiną kruvinomis rankomis griebiantį Ukrainą, o greta – Trumpą, kuris taikosi į Grenlandiją. Toks neadekvatus lyginimas sukuria emociją, jog demokratijos ir autokratijos – vienodai agresyvios ir siekiančios siaurų nacionalinių interesų. Visa pokario Vakarų saugumo architektūra buvo statoma remiantis kitokiais, abipusės naudos ir susitarimo, principais.
Lieka viltis, jog ilgainiui Trumpas aštriausias tezes laidys ne ištikimų sąjungininkų, o geopolitinių priešininkų atžvilgiu.
