Tapti mama – tai vienas reikšmingiausių gyvenimo įvykių. Bet kaip tai atrodo, kai esi policijos pareigūnė? Ši istorija – apie penkias drąsias moteris, kurios tarnybą laikinai iškeitė į vaiko priežiūros atostogas, tačiau išliko ištikimos viena kitai ir savo profesijai.
Draugystė gimė tarnyboje
Ieva Podolskė, Gerda Žukaitė, Rasita Klimkevičienė, Kotryna Girnytė ir Evelina Žukauskaitė pradėjo tarnybą skirtinguose skyriuose. Tačiau 2022-ųjų policijos reforma jas visas suvedė į vieną komandą – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyrių. Čia užsimezgė ne tik darbinė, bet ir asmeninė draugystė.
„Pirmoji į vaiko priežiūros atostogas išėjo Ieva, kuri policijoje dirba jau septynerius metus. Po jos džiaugtis motinyste, po dvejų metų tarnybos, išėjau ir aš su Rasita. Ji policijoje dirba ilgiausiai iš mūsų – aštuonerius metus. Vėliau prisijungė Kotryna ir Evelina, kurios dirbo 2–3 metus. Dabar visos kartu mėgaujamės motinystės akimirkomis, bet mūsų draugystė neapsiriboja vien tik vaikais – esame ir toliau stipri komanda, kuri palaiko viena kitą tiek kaip mamos, tiek kaip pareigūnės“, – dalijasi Gerda.
Vaikai moko kitokių gyvenimo pamokų
Visos penkios moterys sutartinai teigia, kad tapti mamomis – tai tikra dovana. Jos šiuo metu augina 1–11 mėnesių mažylius.
„Mūsų mažieji parodė mums visai kitas gyvenimo spalvas ir išmokė naujų gyvenimiškų pamokų. Nors būti mamomis dabar mūsų pagrindinis darbas, bet ta dalelė policijos pareigūno mumyse nedingo ir nemanome, kad gali dingti“, – sako Ieva.
Nors buvimas su vaikais suteikia daug džiaugsmo, policijos tarnyba vis dar užima ypatingą vietą jų širdyse.
„Pasiilgome tiek kolegų, tiek darbo, juk policijos komisariatas ir pati policijos bendruomenė mums buvo kaip šeimos dalis. Darbo vietą aplankome, kolegos dažnai pamoja ranka mus sutikę su vaikučiais, pakviečia į renginius ar tiesiog kavos, arbatos puodeliui. Mus dažnai prisimena ir mūsų bendravimą skatiną mūsų Panevėžio AVPK Reagavimo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkė Vaiva Rotomskienė, kuri ir tarnybos metu visada mus palaikydavo“, – priduria Evelina.
„Ginti. Saugoti. Padėti.“
Vaiko priežiūros atostogos šiai grupei tapo ne tik naujo gyvenimo etapo pradžia, bet ir puikia proga stiprinti draugystę. Pasivaikščiojimai su vežimėliais jau tapo tradicija.
„Svarbiausias mūsų draugystės aspektas – pagalba. Šūkis „Ginti. Saugoti. Padėti.“ mus lydi ne tik darbe, bet ir už jo ribų. Tarnybos metu viena kitai padėdavome, kai reikėdavo pastiprinimo iškvietimuose, ar kai reikėdavo priimti sprendimus įforminant ikiteisminį tyrimą ar eismo įvykį. Komandinis darbas policijoje yra numeris vienas. Smagu prisiminti kaip kartu braižydavome eismo įvykių schemas ir atlikdavome matavimus, o dabar padedame viena kitai išsirinkti tinkamus daiktus ar žaislus vaikams. Tiesiog palaikome viena kitą, kai vaikams būna augimo šuoliai ar kitose situacijose“, – teigia Rasita.
„Pasivaikščiojimai su vežimėliais ir bendravimas, galima sakyti, kaip terapija. Juk visiems gera turėti bendraminčių ir kartu leisti laiką. Turime bendrą grupę, kurioje bendraujame. Mums jau tapo tradicija susitikti bent kartą per savaitę. Mes kuriame ne tik savo, bet ir mūsų vaikų draugystę“, – sako Ieva.
Grįžimas į tarnybą: jaudulys ir lūkesčiai
Mamos planuoja grįžti į tarnybą skirtingu metu – 2025-2026 metais.
„Atrodo tik ką atsisveikinome su darbo vieta ir kolegomis, o jau tuoj vėl grįšime į darbus. Laikas tikrai bėga nevaldomai. Pagalvojus apie sugrįžimą atsiranda šiek tiek nerimo, nes visgi teks mažuosius išleisti į darželius, o tai – naujas etapas, sugrįžus į pareigas teks viską prisiminti ir susipažinti su pakitusiais dalykais sistemoje. Visgi, tikime, kad kolegų pagalba „įsivažiuosime“ į darbus taip pat greitai, kaip ir tik pradėjus“, – atvirauja Kotryna.
„Manome, kad policijos darbas mums padėjo tapti geromis mamomis, kadangi tarnyba mus išmokė begalinės kantrybės, supratingumo ir kitų vertybių. Na ir atvirkščiai – grįžus dirbti bus dar lengviau ir paprasčiau suprasti kitą, ištiesti pagalbos ranką ir spręsti problemas“, – priduria ji.
Kiekviena mama savo vaikui linki geriausio
Paklaustos, ar norėtų, kad jų vaikai sektų jų pėdomis, moterys atsako vieningai: „Kiekviena mama savo vaikui linki geriausio ir nori, kad vaikų gyvenimai susiklostytų taip kaip jie svajoja. Jeigu mūsų vaikai svajos tapti policijos pareigūnais ir tarnauti Lietuvos žmonėms, mes tikrai juos palaikysime ir padėsime pasiekti šio tikslo.“
