Trišalei tarybai buvo pristatytos Vakarų šalių patirtis įgyvendinant kovai su nedarbu skirtas darbo garantijos programas. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovės Ingos Liubertės, darbo garantijos idėja vadovaujasi principu, kad neįdarbinamų asmenų nėra, todėl reikia siekti pilno gyventojų užimtumo.
„Neįdarbinamų asmenų nėra. Kiekvienas asmuo gali teikti bendruomenei naudą, net jei jo indėlis yra ribotas. Darbo netrūksta, bet trūksta veiklų, kurios atlieptų bendruomenės socialinius poreikius. Lėšų taip pat netrūksta, nes nedarbas kainuoja daugiau nei darbo vietų sukūrimas“, – Trišalės tarybos posėdyje kalbėjo I. Liubertė.
Pasak SADM atstovės, šiandien penkios Vakarų Europos šalys dalyje savo teritorijose taiko darbo garantijos programas – Prancūzija, Vokietija, Belgija, Nyderlandai ir Austrija.
„Tikslinė grupė yra daugumoje projektų panaši – asmenys, patiriantys grėsmę tapti ilgalaikiais bedarbiais, 9 mėnesius ir ilgiau nedirbę, arba ilgalaikiai bedarbiai“, – aiškino ji.
Nors programos taikomos ir didesnės populiacijos regionuose, bendras dalyvių skaičius nėra didelis – pasak I. Liubertės, Prancūzijoje iš visų 60 teritorijų, kuriuose įgyvendinama programa, dalyvauja tik apie 2700 žmonių. Tuo tarpu programos kaina skirtingose valstybėse svyruoja tarp 23 tūkst. eurų iki 38 tūkst. eurų vienam žmogui per metus, kaip yra Belgijoje.
Sprendimą dėl to, kokie darbai ir kur siūlomi ilgalaikiams bedarbiams, I. Liubertės teigimu, Vakaruose priima pati bendruomenė, tačiau dažniausiai tai yra įvairūs viešieji ir socialiniai darbai, taip pat ekologijos, perdirbimo, tvarumo principų įgyvendinimas, pagyvenusių žmonių lankymas.
„Sprendžia ir sprendimą priima pati teritorijos bendruomenė, nesukuriant konkurencijos privačiam verslui, o kuriant tas veiklas, kurios reikalingos bendruomenei“, – nurodė ji.
Nedirbantys praranda 1,2 mlrd. eurų pajamų per metus
Laikinai socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas einantis Vytautas Šilinskas rugsėjį pirmą kartą pristatė Darbo garantijos idėją Trišalei tarybai. Tada jis pasiūlė įsivaizduoti ilgalaikio nedarbo problemą kaip pajamų praradimo problemą. Jis paskaičiavo, kad 100 tūkst. nedirbančių, nors galinčių dirbti žmonių, per metus prarastų apie 1,2 mlrd. eurų pajamų, jei jie uždirbtų minimalią algą.
„Turime grubiai apie 150 tūkst. bedarbių, tai versle žinome, kas yra negautos pajamos. Tarkime, kad 100 tūkst. jų galėtų dirbti, tai su kitų metų minimalia alga tai būtų 635 tūkst. (eurų – ELTA) per valandą prarandama pajamų, nes šie žmonės nedirba. Per savaitę 25 mln., 100 mln. per mėnesį, 1,2 mlrd. per metus”, – kalbėjo ministras.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, nedarbo lygis 2024 m. antrąjį ketvirtį sudarė 6,9 proc. Ilgalaikio nedarbo lygis 2024 m. antrąjį ketvirtį sudarė 1,9 proc.
2024 m. antrąjį ketvirtį buvo 109,6 tūkst. 15–74 metų amžiaus bedarbių. Per ketvirtį bedarbių skaičius sumažėjo 17,6 tūkst. Ilgalaikių bedarbių 2024 m. antrąjį ketvirtį buvo 29,8 tūkst., arba 27,2 proc. visų bedarbių. Per ketvirtį ilgalaikių bedarbių skaičius sumažėjo 7,5 tūkst., per metus – 1,1 tūkst.
