1940 m. birželio 15 diena žymi nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikotarpio pabaigą. Sovietų Sąjunga, pagal Ribentropo-Molotovo pakto su nacistine Vokietija slaptuosius protokolus, okupavo Lietuvą. Šios pirmosios okupacijos laikotarpis buvo itin skausmingas, kadangi tikslingai buvo naikinamos inteligentijos, o ypač karininkų, šeimos.
Lietuvos karinė parengtis prieš okupaciją
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininko Donato Pilkausko, Lietuvos kariuomenė iki okupacijos buvo gana neblogoje padėtyje.
„Pagal statistinius duomenis, 1935 metais Lietuvos kariuomenėje buvo apie 1800 įvairių laipsnių karininkų ir apie 28 tūkst. puskarininkių bei eilinių karių. 1939 m. atgavus Vilniaus kraštą tas skaičius išaugo iki 33 tūkstančių“, – teigė istorikas.
Kai jau buvo aišku, kad pasaulyje padėtis sunkėja ir gali prasidėti karas, Lietuvoje įvesta dalinė mobilizacija.
„Susiklosčius sudėtingai tarptautinei padėčiai, Lietuvoje įvesta dalinė mobilizacija. Todėl kariuomenėje 1939 metais rugsėjo mėnesį buvo 87 tūkst. vyrų. Taip pat Lietuvos valstybės gynybai į metus buvo skiriama iki 25 % šalies biudžeto lėšų. Remiantis statistiniais duomenimis, tuo metu karinei tarnybai tiko iki 500 tūkst. vyrų“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Vyr. muziejininkas tuometinės Lietuvos bendrą karinę parengtį įvertino teigiamai.
„Lietuvos kariuomenės karininkija buvo gana gerai aprūpinta ir turėjo nemažą autoritetą valstybėje. Visa kariuomenė buvo ir gana gerai ginkluota. Karininkai buvo ruošiami karo mokykloje Kaune – buvo aukštoji karinė mokykla. Negana to, kai kurie kariškiai mokėsi karo mokyklose Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse“, – tuometinę situaciją apibendrino pašnekovas.
Neutralumo politika nepasiteisino
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Lietuva laikėsi neutraliteto. Tačiau, kaip daugelis tai žino šiandien, okupacija buvo neišvengiama.
„Molotovo – Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai nulėmė nemažos dalies Europos valstybių likimą. Taip Lietuva pagal 1939 m. rusėjo 28 sutartis atsidūrė SSRS įtakos sferoje. Pradėti kurti Lietuvos okupacijos planai. Nuo 1939 m. buvo rengiamasi masiškai naikinti lietuvių tautą, vadovaujantis komunistine ideologija“, – paaiškino istorikas.
Raudonoji armija į Lietuvos teritoriją įžengė 1940 metais.
„Kadangi susiklostė itin sudėtinga tarptautinė padėtis, Sovietų Sąjungai nuspręsta nesipriešinti. Vis dėlto okupacinei valdžiai didžiausią grėsmę kėlė Lietuvos karininkija, kuri turėjo didelį autoritetą visuomenėje. Todėl Lietuvos kariuomenė labai greitai buvo pervadinta į liaudies kariuomenę ir pradėtas masinis jos valymas“, – komentavo D. Pilkauskas.
Kariuomenės ardymas
Maskva itin akylai stebėjo Lietuvos karininkus, buvo sprendžiamas jų likimas.
„Iš Maskvos atsiųsta komisija sprendė, kuris karininkas gali likti kariuomenėje. Į sudarytą politiškai nepatikimų asmenų sąrašą pateko virš 400 karininkų. Taip pat į atsargą buvo paleista 90 procentų generolų, nes buvo manoma, kad jie galėjo būti nelojalūs naujai valdžiai. Visa kariuomenės vadovybė irgi buvo nušalinta, panaikintos kapeliono pareigos ir vietoje jų sukurtos politinių vadovų pareigybės“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Greitai buvo performuotos visų trijų Baltijos šalių kariuomenės į vieną vienetą ir integruotos į SSRS sudėtį.
„Remiantis SSRS VKP (b) 1940 metų rugpjūčio 14 dienos slaptu nutarimu „Dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR kariuomenės pertvarkymo“ rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais Lietuvos liaudies kariuomenė performuota į 29 teritorinį šaulių korpusą, kuriam vadovavimą perėmė Raudonosios armijos vadovybė“, – rašoma D. Pilkausko medžiagoje.
„Toliau buvo vykdomas masinis valymas. Iki 1940 metų pabaigos į atsargą paleista daugiau kaip 400 karininkų, dalis jų įkalinta. 1940 metais rugpjūčio 27 dieną panaikinta krašto apsaugos ministerija ir sudaroma likvidacinė komisija“, – tęsė istorikas.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Greitai imtasi ir fizinio susidorojimo priemonių – buvo tremiami visi okupantams nepriimtini asmenys, ypač karininkai.
„1941 metų birželio mėnesį buvo suimti ir ištremti net 236 karininkai. Trėmimai vyko visoje Lietuvoje, prasidėjo birželio 14 dieną. Šiems veiksmams pritarė marionetinė LSSR liaudies komisarų taryba“, – pasakojo vyr. muziejininkas.
Dar nemaža dalis karininkų buvo tariamai išsiųsti į mokymus.
„Tuo pačiu metu dalis karininkų neva tai buvo išsiųsti į kursus. Tačiau birželio 29 dieną jie buvo suimti ir ištremti prie Lamos ežero, kur sąlygos buvo ypatingai sunkios. Pirmosios sovietų okupacijos metu represuota apie 700 karininkų. Iš jų apie 350 nužudyti sušaudymuose arba mirė kalėjimuose, lageriuose“, – priduriama D. Pilkausko medžiagoje.
Skaudūs Panevėžio karininkų likimai
Į tremčių ir žudymų sūkurį pakliuvo ir panevėžiečiai karininkai.
„Vienas iš jų – Panevėžyje dislokuoto pirmojo artilerijos pulko vadas pulkininkas Alfonsas Šklėrius. Jis buvo ne tik ypač gabus karininkas, bet ir dailininkas, piešęs nuostabius gamtos vaizdus. Sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo išsiųstas į pasitobulinimo kursus ir suimtas, pateko į Norilsko lagerius prie Lamos ežero“, – kalbėjo istorikas.
Ištremtas buvo ir 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadas pulkininkas Vaclovas Žadeika.
„V. Žadeika kariavo Pirmajame pasauliniame kare, aktyviai įsitraukė į Nepriklausomybės kovas. Jis buvo baigęs Prahos karo akademiją, buvo Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko vadas Panevėžio mieste. Jį suimė Varėnos poligone ir ištrėmė į Krasnojarsko lagerius. Tremties jis neišgyveno – mirė Taišete 1943 m. liepos 25 dieną“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Pašnekovas išskyrė ir atvejį, kuomet po okupacijos pradžios atleistas karininkas vis tiek buvo ištremtas, nors pareigų nėjo.
„Juozas Rinkevičius 1919 metais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Panevėžyje jis buvo paskirtas kulkosvaidžių kuopos vyr. karininku. Prasidėjus okupacijai 1940 metais, jis buvo atleistas iš kariuomenės ir įsidarbino Panevėžio 2-osios amatų mokyklos buhalteriu. 1941 birželio 14 dieną prasidėjus masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams, jis buvo suimtas su šeima. Žuvo lageryje 1945 metais“, – teigė istorikas.
O karininkui Viktorui Čaplikui pavyko išgyventi tremtį ir net dar kartą sulaukti Lietuvos nepriklausomybės.
„Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas Viktoras Čaplikas 1918-1919 metais organizavo Lietuvos savanorius į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Jis aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės kovose, po jų baigė karo mokyklą ir buvo paskirtas eiti karininko pareigas. Dirbant nepriklausomai Lietuvai, jis buvo apdovanotas kariuomenės savanorio-kūrėjo medaliu, iki okupacijos užsitarnavo majoro laipsnį“, – pradėjo pasakoti pašnekovas.
„Prasidėjus okupacijai, jis išėjo į atsargą. Tačiau 1941 m. birželio 14 d. jis su šeima buvo ištremtas į tolimus SSRS regionus. Ilgai išbuvo sovietiniuose lageriuose, tačiau išgyveno ir grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti Panevėžio cukraus fabrike. Atgimimo metu jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – tęsė D. Pilkauskas.
Viktoras Čaplikas mirė 1991 m. gruodžio 24 d. Panevėžyje, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.
