Gegužės 18 d. 18.15 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje – knygų tinklaraštininkės debiutas. Bus pristatomas pirmasis Patricijos Tilvikaitės romanas „Svetimkūniai“.
Ši knyga – tai pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.
Natūralu, kad vos pasirodęs Vilniaus knygų mugėje romanas sukėlė vadinamąją rausvąją bangą socialiniuose tinkluose – mėgstančiųjų skaityti grupėse, bendruomenėse. Daugelis „Svetimkūniams“ gražių žodžių negaili.
„Po lengvo turinio jaunatviškos (ne)meilės istorija slepiasi beveik obsesyvi elgesio priežasčių studija. Kokią įtaką mūsų pasirinkimams daro šeima, kurioje užaugome? Ar maištavimas prieš nusistovėjusius vaidmenis juos paneigia, ar tiesiog išvirkščiai atkartoja? Knygos herojai lengvu žingsniu keliauja po pasirinkimų ir atsakomybės verpetą, iš kurio išsikapstyti nėra taip lengva“, – teigia komiksų autorė, vertėja, semiotikė Miglė Anušauskaitė.
„Tai rimtas pareiškimas lietuviškai literatūrai, labai stiprus debiutas. Taip lengvai nardyti po siužetus, sluoksnius ir veikėjus gali tik nedaugelis. Ir atrodo, rašo tiek patirties sukaupusi moteris, o iš tiesų tai ta pati devyniasdešimtųjų kartos mergina. Taigi atsiranda ir asmeniškumų, kurie tik suteikia tekstui pikantiškumo. Romanas pralenkia kartas: patiks ir bendraamžiams, ir jų tėvams. O dabartinė karta taip pat ras ką nors bendro. Juk santykiai, šeimos įtaka ir visuomenės normos – tai universalūs dalykai“ (Rasa|Knygų princesė).
„Pabaigusi „Svetimkūnius“ iškart pagalvojau, kad gyvenimas yra gyvenimas. „Life is Life“, kaip dainuojama vienoje tėvų laikų dainoje. Neretai skaitant norisi pabėgti į kitą pasaulį su kitomis, kartais ir gan nerealiomis, problemomis, tačiau šiuo atveju tai suveikė lyg įvairių situacijų ir sutiktų žmonių apmąstymas. Motinos, kurioms gal ir nereikėjo tokiomis tapti, tėčiai, broliai arba seserys… Galbūt todėl, kad mano patirtis buvo visiškai priešinga, stebint Moniką buvo taip pikta ir apmaudu. Tokiu atveju labai tinka kažkur gerai skaitytas pasakymas, kad kartais mes einame į terapiją ir už tuos, kurie joje nesilanko, nors oi kaip to reiktų!“ (Sandra).
„Labai atsargiai imu lietuvių autorių knygas, nes jos man keistai skaitosi, kažkaip netikroviškai ir dirbtinai, bet paskutiniais metais atrandu vis daugiau lietuvių autorių, kurios rašo puikius romanus ir šis – vienas iš jų. Jau laukiu kitos autorės knygos“ (Roberta).
