Viena iš darbo Seime sudėtinių dalių yra ryšių palaikymas ir bendradarbiavimas su kitų šalių parlamento nariais. Būdama Seimo delegacijos Tarpparlamentinėje Sąjungoje pirmininke, turiu puikią galimybę dalintis idėjomis, ieškoti bendraminčių ir keistis gerąja patirtimi su kolegomis beveik iš viso pasaulio.
Prieš kelias savaites dalyvavau Luandoje (Angolos Respublika) vykusioje 147-ojoje Tarpparlamentinės Sąjungos Asamblėjoje. Lygiagrečiai vyko daug ir kitų renginių: moterų parlamentarių sesija, įvairių komitetų ir grupių posėdžiai. Į Luandą susirinko parlamento nariai iš daugiau nei 120 valstybių.
Kiekviena išvyka turi dvi savo puses – darbinę–politinę ir pažintinę. Nuvykus į darbinę komandiruotę, stengiuosi pamatyti ir kuo daugiau sužinoti apie tą šalį. Šįsyk pažintis su Angola prasidėjo dar gerokai iki išvykimo.
Pirmiausiai reikėjo pasiskiepyti nuo drugio ir su savimi vežtis vaistų nuo maliarijos. Kaip tik tuo metu buvo vadinamas drėgnasis periodas – oro drėgnumas siekė net 90 proc. Be to, buvau informuota apie tai, kad ši šalis nesaugi ir be apsaugos nebus galima išeiti į miestą. Ir iš ties, Angoloje fiksuojama didžiulė infliacija, šešėlis, nedarbas.
Kadangi visos komandiruotės metu buvome akylai saugomi, neišleidžiami už viešbučio ir parlamento ribų, tad kiek per autobuso ir viešbučio langą pavyko pamatyti ir ką sužinoti, mielai su Jumis pasidalinsiu.
Pradžiai šiek tiek papasakosiu apie pačią valstybę. Angolos Respublika yra valstybė Afrikos pietvakariuose, prie Atlanto, besiribojanti su Kongo Demokratine Respublika, Zambija ir Namibija. Šiuo metu šalyje gyvena apie 33 mln. gyventojų. Angola suskirstyta į 18 provincijų, kurios labai skirtingos. Beje, Asamblėjos metu mums pademonstravo provincijų tautinius drabužius, kurie išties labai originalūs.
Kalbant apie istoriją, Angola nepriklausomybę nuo Portugalijos atgavo 1975 m. Iki 2002 m. čia vyko pilietiniai karai, kurie ekonomiškai silpnino valstybę.
Angolos sostinė Luanda yra vienas didžiausių ir brangiausių pasaulio miestų. Angola yra turtinga šalis savo iškasenomis: deimantais, nafta, gamtinėmis dujomis, geležies rūda ir kt. Piniginis vienetas – kvanza. 860 kvanzų sudaro 1 eurą. Kavos puodelis kainuoja apie 3000 kvanzų, t. y. nuo 1 iki 3 eurų. Vidutinis mėnesio atlyginimas yra tik apie 70 dolerių.
Gyventojų gyvenimo trukmė vidutiniškai siekia vos 44 metus. Nenuostabu, nes važiuojant pro šalį teko matyti, kaip gyvoje eilėje iš vakaro žmonės užsiima eilę į ligoninę ir, sugulę ant žemės, per naktį laukia kol pateks pas gydytoją.
Atskiruose rajonuose labai akivaizdžiai skiriasi pragyvenimo lygis. Važiuojant pro skurdesnius rajonus, atrodo, kad visas gyvenimas „verda“ tik gatvėje. Čia pamatysi ir miegančius, ir besiprausiančius, ir besirengiančius, čia pat ruošiamas maistas, čia pat jis ir valgomas, motinos maitina kūdikius, ant galvų nešiojamos pintinės su vaisiais, kiaušiniais. Atkreipiau dėmesį į vaikų uniformas – jie vilki baltus chalatėlius.
Dabar šiek tiek apie parlamentą. Šiuo metu Angolos parlamente dirba 240 parlamento narių ir tik šią kadenciją pirmą kartą išrinkta pirmininkė moteris. Apskritai į parlamentą išrinkta 30 proc. moterų. Angolos parlamento nariai glaudžiai bendradarbiauja su portugališkai kalbančiomis šalimis. Per dieną į Lisaboną skrenda ne vienas lėktuvo reisas. Jaučiama didelė Rusijos įtaka Angoloje vystomiems verslams. Šios šalies įtaką jautėme ir Asamblėjos metu. Iš Rusijos atvažiavo didelė delegacija, kuri intensyviai dirbo su šalių narių atstovais.
Asamblėjos metu jau buvo prasidėjęs didelis konfliktas Artimuosiuose Rytuose. Jau Asamblėjos atidarymo metu garsiai protestuodamos salę paliko Irano ir dar keletas arabų šalių delegacijų, Tarpparlamentinės Sąjungos Prezidentui pasmerkus tarptautinės teroristinės organizacijos „Hamas“ išpuolius Izraelio Valstybėje. Akivaizdu – pasaulis pasidalino į 2 dalis. Jei Naujoji Zelandija, Europa norėjo iškelti Artimųjų Rytų problemą, pabrėžiant, kad karas, vykstantis įvairiose šalyse yra blogis su visomis jo pasekmėmis – įkaitų laikymu, vaikų, senelių žudymu ir t. t., tai arabai, rusai, nepriklausomų valstybių sandraugos šalys (Azerbaidžanas, Kazachstanas ir kt.) buvo tik už veiksmų, vykstančių Gazos ruože, pasmerkimą.
Visos Asamblėjos metu lydėjo pagrindinis leitmotyvas – apie ką bekalbėtume, viskas išsirišdavo ne apie Ukrainos, o tarp Izraelio ir Palestinos vykstančius konfliktus.
Asamblėjoje didelį dėmesį skyrėme vaikų grobimo ir jų išnaudojimo vaikų namuose temai. Ši problema opi visame pasaulyje, o ypač Pietų Amerikoje. Apie tai kalbėjo ir atstovai iš Meksikos. Jie neslėpė, kad tai didžiulis jų šalies skaudulys – vaikai gimdo vaikus, tačiau šiai problemai spręsti priemonių nesiimama.
Tuo tarpu Saudo Arabija vaikams, jų išsilavinimui skiria didžiulį dėmesį. Už kiekvieną vaiką, besimokantį pradinėje mokykloje, kas mėnesį tėvams moka 127 dolerius, už besimokantį pagrindinėje mokykloje – 250 dolerių, o studentams – 320 dolerių. Valstybė gabiems studentams apmoka visas su mokslu susijusias išlaidas, juos siunčia mokytis į užsienio valstybes.
Ir pabaigai, pasidalinsiu Asamblėjos metu pristatyta gerąja Pietų Amerikos patirtimi – kaip jiems pavyko visose šalyse priimti taip vadinamą „Olivijos“ įstatymą. Ir štai kokia jo priešistorė – buvęs Olivijos draugas į internetą įkėlė jų meilės (sekso) scenas. Mergina kreipėsi į teismą, tačiau šis jos neapgynė, teigdamas, kad abu esate suaugę žmonės ir galite elgtis kaip tinkami.
Bet mergina nenusiramino ir pasiekė savo – parlamente buvo priimtas įstatymas, išaiškinantis, jog abiem pusėms nesutikus, informaciją apie jų asmeninius santykius viešinti draudžiama. Tokio pobūdžio pažeidimas buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui.
Kiekvienas politinis renginys – tai galimybė bendrauti, keistis informacija ir patirtimi. Tačiau visų mūsų tikslas ir prioritetai turi būti sutelkti ne į susiskaldymą, o į vienas kito palaikymą ir svarbiausia – į taiką ir saugumą.
Bus apmokėta iš G. Burokienės parlamentinių lėšų. |
