Rugsėjo spalvas dar pamatysime, o šiuo metu vis dar gaudome pasibaigusios vasaros šilumą ir spindulius bei ragaujame sodų, daržų ir miško vaisius. Ruduo. Bažnytiniame kalendoriuje rugsėjis, ypač Lietuvoje, ir vėl Marijos mėnuo. Ir šiais metais garsiausioje Lietuvos šventovėje Šiluvoje (Raseinių r.) rugsėjo 7–15 dienomis švenčiame Didžiuosius Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) atlaidus. Atsimenu, vaikystėje, dar sovietmečio laikais, apsilankymas Šiluvoje buvo kasmet pasikartojanti tradicija. Atrodė, jeigu praleistume Šiluvą, tai būtų tas pats, kas praleisti ir nešvęsti tais metais Kalėdų arba Velykų. Šiluva tada nebuvo taip išpuoselėta ir pritaikyta piligrimų apsilankymui, bet vietos, kaip ir bet kurios mamos namuose, atsirasdavo, ir tilpdavome visi.
Marija laukia savo vaikų, jie jai rūpi, ir savo rūpestį ji parodė prieš daugiau kaip 400 metų, 1608 m. pasirodydama Šiluvoje. Štai kodėl Šiluvoje turime ir Apsireiškimo koplyčią su viduje, prie altoriaus, saugomu akmeniu, ant kurio stovėjo ir kalbėjo Mergelė Marija. O taip pat turime ir baziliką, kurioje saugomas stebuklingas Dievo Motinos su Vaikeliu paveikslas. Tikrai verta pasidomėti ir apsilankyti šioje šventovėje, ypač prisitaikant savo poreikiams ir galimybėms puikiai organizuotą ir išdėstytą aštuonių dienų atlaidų programą. Drįstu teigti, kad Šiluva yra lietuviškos ir katalikiškos tapatybės dalis, taip artimai susijusi su mūsų tautos istorija. Ją lygiai prieš 30 metų aplankė dabar jau šventasis popiežius Jonas Paulius II.
Rugsėjo liturginiame kalendoriuje minime ir kitas bažnytiniam gyvenimui svarbias datas. Štai rugsėjo 14 d. Kryžiaus Išaukštinimo šventė. Pasakojama, kad 4 a. po Kr. pradžioje šventąjį kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas žmogumi tapęs Dievas Jėzus Kristus, surado imperatoriaus Konstantino motina Elena. Tai išties brangi relikvija, jos didesnės ar mažesnės dalelės yra pasklidę po viso pasaulio katalikų bažnyčias. Didžiausią, kryžiaus relikviją Lietuvoje saugo Žemaičių Kalvarijos bazilika, kur ją galima aplankyti ir pamatyti. Kryžius yra ir mirties, ir tikėjimo simbolis. Jis tarsi durys, kopėčios į Dievo dangų, tikrosios meilės ir aukos kelias. Šituo keliu neišvengiamai esame kviečiami eiti visi pakrikštytieji, ir dvasininkai, ir Dievui pasišventusieji, ir sutuoktiniai. Visi, nes tai Kristaus kelias, tiesos, meilės ir vilties kelias, kuriuo eidami pasieksime Dievo vaikų gyvenimo pilnatvę prisikėlime ir amžinajame gyvenime. Tad nenuostabu, kad sekančią dieną, rugsėjo 15-ają, minime Švč. Mergelę Mariją Sopulingąją, nes po Viešpaties kryžiumi stovėjo Jo motina Marija ir mylimasis mokinys – tai tu ir aš. Po kryžiumi mes buvome patikėti Marijai kaip jos vaikai, ir mums Marija – kaip mūsų visų motina.
Rugsėjo 21 d. minime evangelistą Matą, dar kitaip vadinamą Leviu. Prieš išgirsdamas ir atsiliepdamas į Jėzaus kvietimą tapti jo mokiniu, Matas buvo muitininkas, kolaborantas, bendravęs ir bendradarbiavęs su tuometine okupante Romos imperija, ir jai rinkęs mokesčius. Ne kokia praeitis, bet Dievas nuolat žiūri į ateitį ir trokšta ją mums dovanoti. Trokšta, bet nepriverčia, kviečia ir ragina, bet neprimeta. Todėl apaštalo ir evangelisto Mato istorija gali būti ir mano bei tavo, su dar tamsesne ar šviesesne praeitimi ir klaidomis, bet kartu ir su Dievo dovanojamu gailestingumu, atleidimu ir išganymu. Evangelistui Matui priskiriama viena iš keturių evangelijų, o jo simbolis – angelas, arba žmogus, kaip priminimas, kad jis pats nėra angelas, ir kad jo ir mūsų žmogiškumui labai reikia Išgelbėtojo Jėzaus. Puiki proga, kas dar neskaitė arba skaitė, bet seniau, susirasti ir dar kartą pasiryžti, kad ir palengva, perskaityti visą evangeliją pagal Matą. Užtikrinu, tai nebus jūsų laiko gaišatis, bet kaip tik yra rizikos, kad išgirsite tiesos ir paguodos žodį.
Šv. Pijus iš Pietrelčinos, stigmas (Kristaus kančios žaizdas) turėjęs kunigas vienuolis, minimas rugsėjo 23 d. Tai man asmeniškai brangus šventasis, nes po Atgimimo, dar paauglys būdamas, skaičiau jo istoriją, kuri buvo dalimis atspausdinta tuomet ėjusiame „Katalikų pasaulio“ žurnale. Mane taip sužavėjo šis moderniųjų laikų šventasis, kad tapęs pranciškonu pasauliečiu, pagal senesnę tradiciją pasirinkau Pijaus vardą. Šiuo šventuoju verta pasidomėti ir šiandien, tuo labiau kad jo gyvo vaizdą ir balsą galima surasti ir išgirsti interneto kloduose.
Kiek seniau gyvenęs, bet nemažiau žinomas yra ir šv. Vincentas Paulietis, kunigas, kurį Prancūzijos karalius paskyrė pirmuoju pasaulyje „socialinių reikalų“ ministru. Daug kur pasaulyje žinoma labdaringa šv. Vincento Pauliečio draugija, ir šiandien artimo meilės darbais besistengianti padėti vargingiems ir įvairias skriaudas patiriantiems žmonėms.
Mūsų krašte, Krekenavos parapijoje, paskutinį rugsėjo sekmadienį, 15 val. Žibartonių kapinėse esančioje koplyčioje bus švenčiami tituliniai šv. Vincento Pauliečio atlaidai. Kviečiame visus, kurie dar nėra buvę, apsilankyti, tuo labiau kad koplyčios sutvarkymu ilgus metus rūpinosi netoliese Paberžės parapijoje dirbęs kapucinas vienuolis tėvas Stanislovas Dobrovolskis, OFM Cap.
Beje, paskutinį rugsėjo sekmadienį taipogi minima Keliaujančių ir vairuotojų diena. Tą sekmadienį daugelyje parapijų, taip pat ir Upytės bei Krekenavos, po šv. Mišių yra šventinami dviračiai, motociklai ir automobiliai, kad jie būtų Dievo valios vykdymo ir artimo meilės gyvenimo dalimi. Galiausiai rugsėjis užbaigiamas šventųjų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo švente. Tai priminimas, kad Dievo valią pašaukti vykdyti ne tik žmonės, bet ir jo sukurti angelai bei kitos galybės. Ar vykdo ir kaip vykdo, čia jau kita kalba, ir apie angelus, ir apie mus, žmones…
Štai kodėl Šiluvoje Marija su liūdesiu primena: „Čia kažkada buvo garbinamas mano Sūnus…“ Ne tik primena, bet ir kviečia vėl iš naujo garbinti Dievą ir stengtis kasdien vykdyti Jo šventąją ir mums pačią palaimingiausią valią.
