29-erių Ievą Zubienę galima vadinti ir Panevėžio miesto, ir Panevėžio rajono gyventoja. Nors šiuo metu ji gyvena Aukštaitijos sostinėje, bet, baigus sodybos statybas, persikels į vienkiemį netoli Katinų.
Jaunos moters gyvenimo spektras sudėliotas įdomiai. Jame telpa ir pagrindinę vietą užima dailė, bet pakanka laiko pasirūpinti šeima, kaimo turizmo sodyba, padėti vyrui metalo apdirbimo versle, gaminti valgius ir pasidomėti, kaip laigo pievoje elnių ir danielių banda. Ieva sako, kad išmoko dienos darbus sudėlioti taip, kad laiko pakaktų viskam.
Pomėgiai atsirado ne veltui
„Jeigu į gyvenimą atėjo tiek daug dalykų ir pomėgių, vadinasi, taip turėjo būti. Negaliu nė vieno užsiėmimo atsisakyti ir visiems jiems turi pakakti laiko. Manau, kad ne veltui visi pomėgiai atsirado, todėl nė vieno negaliu užmesti“, – nuoširdžiai kalba moteris, bet pirmiausia Ieva kalba apie daile, o ir susitikome su ja personalinėje parodoje „Šviesa“ teatro „Menas“ fojė.
„Tiesiog atėjo tokia mintis, kad turiu tapyti paveikslus. Pamačiau vaizdinį – vaza su gėlėmis ir du veidai. Tiesa, dar besimokant mokykloje sekėsi piešti, ir tai daryti buvo lengva. Tačiau tuomet nejutau, kad piešti galėčiau kasdien, bet atėjo laikas, kai supratau. Tuomet nusipirkau viską, ko reikia tapybai, ir pabandžiau. Labai patiko ir supratau, kad reikia mokytis. Susiradau Panevėžyje mokytoją Iriną Nosovą. Buvo laisva vieta ir priėmė“, – prisiminė Ieva.
Visuose paveiksluose – šviesa
Pasak I. Zubienės, užsiėmimus ji lankė per savaitę kartą ketvirtadieniais ir tapydavo visus etiudus, kokius pasiūlydavo mokytoja.
„Gal penkerius metus tapiau, kokios buvo užduotos temos. Tačiau pradėjau galvoti, o kaip sukuriamas paveikslas ne pagal užduotą temą, o tai, kas ateina į galvą. Nebenorėjau kopijuoti, norėjau drobėje išlieti savas mintis, išgauti spalvas. Supratau, kad atėjo laikas kūrybai. Ta kūryba prasidėjo prieš trejus metus“, – pasakoja Ieva ir rodo ant teatro fojė sienų sukabintus paveikslus.
„Tai jau yra kūryba, o visi paveikslai ir jų temos blyksteli akyse – iškyla vaizdiniai. Tuos būsimus paveikslus pamatau. Nutapau vieną paveikslą, o tada laukiu, kada į mane ateis kitas. Kai blyksteli matymas, turiu būtinai tą matymą nutapyti. Jeigu to nepadaryčiau, būtų blogai – negalėčiau nieko daugiau daryti, nes paveikslo mintis glūdi manyje, ir ta mintis turi išsilieti drobėje. Vieno paveikslo blyksnis buvo sekundinis ir jis tapo kūriniu, kurį pavadinau „Viltis“. Buvo prasidėjęs karas Ukrainoje, ir buvome apimti baimės ir minčių, kas bus. Visus paveikslus lydi šviesa, ir ja būtina tikėti, kad viskas bus gerai – viltis niekur nedingo“, – kalbėjo menininkė apie kūrybos procesą.
Menas – jos kelias
Pasiteirauju, kaip gimė mintis tęsti studijas ir stoti mokytis į Dailės akademijos Kauno skyrių.
„Einu per gyvenimą ir juntu, kad menas – mano siela, mano kelias. Be to, jaučiu, kad sekasi gerai ir yra lengva tapyti. Kartais net pagalvoju – atimkite iš manęs viską, bet palikite meną. Todėl suvokiau, jeigu noriu tai daryti, turiu išsilavinti. Todėl nuvažiavau į atvirų durų dieną Dailės akademijoje Kaune. Nuvežiau savo darbus, bet dėstytojai, kol nematė darbų, nekalbėjo apie magistro studijas ir siūlė bakalaurą“, – aiškino I. Zubienė.
„Jiems pasakiau, kad studijuosiu magistrą, nes turiu šeimą, sūnų ir man jau 29 metai. Kai pamatė mano darbus, suprato, kad mano lygis yra pažengęs, todėl buvo leista tęsti studijas magistrantūroje. Turiu temą „Šviesa“ ir pristatysiu ją. Ta tema noriu rašyti magistrinį darbą. Dailė kaip profesinė liga. Vieni serga vienaip, o aš sergu daile ir matau paveikslus.“
I. Zubienė pasakojo, kad jos personalinių parodų buvo ir daugiau.
„Iš viso keturios parodos: šitoji „Mene“, Panevėžio bendruomenių rūmuose, Ėriškiuose ir gimtinėje, Tulpiakiemyje, Ukmergės rajone. Pastarąja paroda labai džiaugėsi tėtis ir gimtojo kaimo žmonės. Jie didžiavosi mano pasiekimais, tvirtino, kad kaimo žmonėms irgi reikia menų“, – sakė Ieva ir teigė, kad be dailės turi ir kitokių užsiėmimų, kurie taipogi jai svarbūs.
Gyvenimas, pilnas užsiėmimų
„Mano gyvenimas pilnas visokių užsiėmimų, o patekau į šeimą, kuri užsiima maitinimu. Pradžioje dirbau drauge su anyta jos valgykloje, bet vėliau supratau, kad reikia dirbti sau ir turėti savo verslą. Be to, mano studijos buvo susijusios su vadyba, o ruošdama bakalaurą buvau atidariusi kavinę Panevėžyje. Tačiau, kai gimė sūnus Jokūbas, uždariau kavinę, nes viskas apsivertė aukštyn kojomis – šeima tapo svarbiau“, – pasakojo Ieva ir prisipažino, kad suvokė – iš gyvenimo reikia pasiimti viską, ką galima.
„Užsiregistravau Darbo biržoje, o ten pasiūlė mokymus – pusę metų virėjos kursus. Pagalvojau, kad tai labai tiks, nes tai, ką gauni, reikia išnaudoti ir bandyti. Uošviai turi Katinuose sodybą, kuri nebuvo nuomojama. Sutvarkiau ją ir pradėjome nuomoti šventėms. Galėčiau atidaryti kavinę Panevėžio centre, bet suprantu, kad tokiam verslui reikėtų atiduoti visą save nuo ryto iki vakaro. Tačiau gyvenime yra daugiau dalykų, kuriuos turiu padaryti ir išbandyti. Yra dailė, yra sodyba, ir drauge su vyru vykdome metalo verslą. Visi tie verslai, užmojai susiję su Katinais – ten yra sodyba ir ten galima įgyvendinti visus planus“, – aiškino pašnekovė ir prisipažino, kad planuoja apsigyventi Katinuose.
