2023-ieji paskelbti Aukštaitijos metais, pabrėžiant, kad šiemet sukanka 700 metų nuo pirmojo reikšmingo Aukštaitijos vardo pagarsinimo tarptautinėje erdvėje. Aukštaitijos metai – puiki proga atkreipti dėmesį į savitas Aukštaitijos tradicijas: sakytinį ir muzikinį folklorą, kulinarinį paveldą, tradicinius amatus ir verslus, kalendorinius papročius, tarmę ir patarmes.
„Mums, gyvenantiems Aukštaitijoje, – tai svarbus įvykis“, – sako Panevėžio rajono Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio folkloro teatro „Melnyč“ vadovė Virginija Trybienė. Todėl šia proga dar tik pradedantis pirmuosius žingsnius kolektyvas praėjusią savaitę pristatė teatro programą Aukštaitijos metams paminėti „Aukštaitijos siauruko sapnas“, o pati V. Trybienė dalyvauja Aukštaitijos metams skirtame regioniniame suaugusiųjų pasakotojų konkurse „Buva karto…“! Jos pasakojimo „Oracija apie alų“ pasiklausyti galima Linkuvos kultūros centro socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.
Tik aukštaičiai geriausiai žino
V. Trybienė kilusi nuo Pasvalio rajono, iš Saločių kaimo. „ Mano svajonė buvo dirbti kultūros srityje, todėl, baigusi Saločių vidurinę, įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą, masinių renginių režisūrą. Ten ir atradau šitą užrašytą oraciją apie alų, legendinio ansamblio „Nerija“ vadovo Juozo Zavaliausko. Tik nebuvo užrašyta, iš kur ji, bet aišku, kad iš mūsų krašto, nes apie alų tik aukštaičiai geriausiai žino“, – sako pasakotoja.
Dar tada ji užsirašė oraciją, mintinai išmoko ir dabar ją pasakoja. „Galvoju – Aukštaitijos metai, dar kartą ištrauksiu šitų, – sako V. Trybienė. – Be to, man jau pensija, pagalvojau, kad gera proga paskutinį kartą sudalyvauti tokiame konkurse. Dalyvavau ir Miežiškių kultūros centre surengtame tradiciniame Panevėžio rajono pasakotojų konkurse „Pilimutės šposai“, ten pasiėmiau trečiąją vietą.“
Pasakotoja teigia, kad Aukštaičių tarmė labai graži ir tarmiškai ji šneka visada, niekur to nesimokė, kalba ugdėsi savaime. Tik gaila, kad renginių nebūdavo galima tarmiškai vesti, tik kai kuriose šventėse. Net ir spektaklių tarmiška kalba nerežisuodavo. Tik po Lietuvos atgimimo atėjo mada išlaikyti savo krašto tradicijas. „Man rūpi tarmiškai kalbėti, noriu išlaikyti savo krašto tradicijas. Aukštaitija man labai miela ir maloni, nenorėčiau gyventi nei užsienyje, nei kitame Lietuvos kampelyje, man čia patinka“, – sako V. Trybienė.
Suskaičiuoja blakstienas
Paklausta, kaip įsimena tekstus ir ar jų neužmiršta, V. Trybienė šypsojosi: „Tai gi va, atmintis trumpėja, kartais žodžiai susimaišo, o kai pamirštu, tai vietoj pradedu kurti. Bet galiu pasakyti, atmintį išlavino tai, kad visą gyvenimų dainuoju. Oraciją apie alų mokiausi ir dienomis, ir naktimis, kartais naktį prabusdavau – pasikartodavau. Bet geriausias mokslas – ryte, kada galva dar šviežia, informacija geriau išlieka.“
Anot pašnekovės, pasakotoju ne kiekvienas gali tapti. „Ne kiekvienas išvis gali stovėti prieš auditoriją. Kalbėti ir lipti į sceną kiekvieną kartą baisu, ir kuo toliau, tuo baisiau. Jaudulys stipriai duoda ir per širdį, ir per smegenis, kojos sustingsta, kitą kartą ir nuo scenos nulipti nebegali. Matome žiūrovų žvilgsnius, kaip jie žiūrėdami akimis kritikuoja. Kai nulipi nuo scenos, tai kaip sušaudytas jautiesi, būna kelias dienas po renginio žmonių išvis nenori matyti. Tave taip išsunkia, ištraukia, apžiūri nuo galvos iki kojų, gal net ir kiekvieną blakstieną suskaičiuoja. Būti scenoje – labai sunkus darbas“, – atviravo pašnekovė ir prisiminė, kad anksčiau žiūrovai būdavo paprastesni.
„Seniau tuščių vietų nelikdavo, žmonių būdavo pilna, net savo kėdes žiūrovai susinešdavo, o kai prasidėjo atgimimas, prasidėjo ir kapitalizmas. Žmonės nieko nebenori arba į renginius nebeateina todėl, kad neturi geresnio sijono nei kaimynės, kad neturi ką apsivilkti, nes su matytu rūbų jau nebeateisi antrą kartą – ką kiti pasakys? Be to, daug kas iš vyresnių žmonių moka naudotis technologijomis, koncertus ar kitus įrašus pasižiūri telefone, planšetėje ar tiesiog per televizorių.“
Niekada nesakyk…
V. Trybienė pasakojo, kad Vilniaus kultūros mokyklą baigę mokiniai turėjo dvi specialybes – masinių renginių režisieriaus ir civilinių apeigų organizatoriaus. „Tai kas jau labai rankas pakėlė, tas išėjo dirbti į kultūrą, o kas nebijojo nei lavonų, nei jaunavedžių, išėjom dirbti į buitinius kombinatus po visą Lietuvą. Tokių mūsų buvo tik trys laidos“ – prisimena pašnekovė.
V. Trybienė kelią pasirinko arčiau namų. Dirbo Pasvalyje, Biržuose, vėliau persikėlė į Likėnus. „Atsibodo dirbti laidojimo biuruose, didelė atsakomybė sakyti laidotuvių kalbas. O kai meilė atviliojo į Pušalotą, Mikoliškio kultūros namų direktorius Povilas Vaičeliūnas kaip tik ieškojo režisierės. Ten dirbau dvidešimt metų, statėm spektaklius ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Įgavau didžiulės patirties“, – kalbėjo moteris.
Paklausta, kaip ji subūrė Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio folkloro teatro „Melnyč“ kolektyvą, moteris kalbėjo: „Mirė vyras, paliko didelį ūkį, man buvo per sunku, tempiau, kol kelnės nusmuko. Sakiau – vienų dalykų reiks mesti, bet taigi per kartą neparduosi visų gyvulių. Po truputį mečiau darbą. Kai suėjo 60 metų, sakiau – į sceną jau tikrai nebelipsiu. Bet, kaip sakoma – niekada nesakyk niekada.“
Kūryba ir menas
„Su Paįstrio kultūros centro direktore Daiva Kiršgalviene esame pažįstamos. Abi režisierės, mes kaip kaimynai keisdavomės savo programomis, imdavau iš jų pavyzdį, nes Panevėžio rajonas visada buvo aukščiau mūsų. Jie turi daug naujovių, buvo į ką lygiuotis. Daiva žinojo, kad mūsų kultūra išnyko, nebebuvo kultūros skyriaus, o Bernatoniai liko be vadovo, ten reikėjo pagalbininko. Taip mane ir pakvietė, dar prieš pandemiją. Aišku, tuo metu viskas stojo, bet po dvejų metų mane vėl prikalbino grįžti. Seku pasakas, vykdom edukacines programas apie grūdus, audimo amatą. Susirinkau žmonių iš Panevėžio, Bernatonių, Pušaloto ir kartu vis kažką naujo veikiame, kuriame, dainuojame, vaidiname, organizuojame susitikimus, muges, šventes“, – pasakojo V. Trybienė.
